Lietuvos gyventojai kartu su rusais ir lenkais yra pirmaujantis trejetas tarp užsieniečių, pasinaudojančių galimybe atvykti į Baltarusijos Gardino sritį be vizos. Turistai iš užsienio aplanko ne tik srities centrą ir jo apylinkėse esančias istorines vietas, bet ir apie 40 žemės ūkio turizmo kompleksų bei sodybų, esančių bevizio režimo zonoje.

Augustavo kanalas ir jo apylinkės: verslu nepasitiki, tačiau užsienio kapitalo tikisi

Jeigu mūsų laikais Lietuvos gyventojai į Augustavą apsipirkti važiuoja daugiausia autostrada per Lazdijus, tai anksčiau buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai buvo priversti naudotis vandens keliais. Po to, kai Prūsijos karalystė įvedė pernelyg didelius tranzito mokesčius krovinių gabenimui į Baltijos uostus, buvo nuspręsta pastatyti unikalų inžinerinį-hidraulinį įrenginį, skirtą sujungti Vyslos ir Nemuno upes, ir taip buvo nutiestas kelias „iš variagų pas graikus“ – iš Baltijos jūros į Juodąją.

Kanalo statyba pradėta 1827 metais. Kanalo ilgis siekia maždaug 102 kilometrus, kurių penktadalis yra Baltarusijos teritorijoje. Dėl aukščio virš jūros lygio skirtumų kanale buvo įrengta šliuzų sistema. Vienas iš šių reguliatorių yra Dambruvkos šliuzas su pakeliamu tiltu. Jis yra šalia Gardino.

Dėl geležinkelių pervežimų plėtros Augustavo kanalas prarado transporto arterijos vaidmenį ir virto turizmo objektu: pirma ekskursija palei hidrotechnikos įrenginį įvyko 1909 metais. O XXI amžiuje Augustavo kanalas tapo vienu iš pirmųjų objektų, į kurį nusitaikė turistai, panorę be vizų aplankyti Gardiną. 2017 metais šį objektą aplankė 85 tūkstančiai turistų, iš jų 30 tūkstančių – užsieniečiai.

Po to, kai buvo atidaryta pasienio zona, neleidžianti užsieniečiams atvykti į parko teritoriją, prie paties kanalo buvo sukurtas bevizis sezoninis kontrolės punktas „Lesnaja-Rudavka“, kuris dalina Augustavo kanalą į Lenkijos ir Baltarusijos dalis. Nuo 2017 metų valstybės sieną šiame punkte galima kirsti ne tik laivais, bet ir dviračiu ar net pėsčiomis. Iš Lietuvos laivais Augustavo kanalą galima pasiekti per jau antrus metus veikiantį sezoninį kontrolės punktą „Privalka-Švendubrė“.

„Mes jau tris kartus buvome Augustavo kanale ir dar planuojame, – sakė Vilniaus gyventoja Aušra. – Buvo įdomu apžiūrėti šliuzų mechanizmą. Neplaukėme, nes esu jau plaukusi šiuo kanalu Lenkijoje, Augustave. Puikiai praleidome laiką. Trečią kartą jau viskas pažįstama, suklysti neįmanoma. Susidūrėme tik su maitinimo problemomis – nepatekome ten, kur norėjome: didelis kompleksas prie Nemuno su gyva muzika buvo užsakytas, nors mes iš anksto buvome suplanavę ten pavalgyti. Žinojome, kad reikia užsisakyti iš anksto, nes šeštadieniais į norimą vietą patekti sunku. Ir turistų daug, ir savų pilna: vasara, žmonės pramogauja.“

2006 metais Baltarusijos valdžia priėmė sprendimą sutvarkyti savąją Augustavo kanalo dalį. Pasak srities vykdomojo komiteto atstovų, privatus verslas nebūtų investavęs lėšų į kanalo atstatymą, tam reikėjo atvesti komunikacijas, įrengti privažiavimus, nutiesti kelius. Kanalo apylinkės nuo 2011 metų pradėtos vadinti specialiu turizmo ir rekreacijos parku „Augustavo kanalas“, kuris patenka į laisvą ekonominę zoną „Grodnoinvest“.

Verslui čia buvo sukurtos reikiamos sąlygos. Tapti laisvosios ekonominės zonos rezidentu galima per 14 dienų. Pasak Gardino srities vykdomojo komiteto sporto ir turizmo departamento vadovo Olego Andreičiko, „ten viskas yra skirta užsienio kapitalui“. Vis dėlto, siekiant, kad Augustavo kanalas neprarastų savo istorinės vertės, šio objekto teritorijoje negalima vykdyti didelio masto statybų, mat kanalas nori pretenduoti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, todėl labai svarbu išsaugoti jo natūralumą.

„Ten yra tam tikrų rūšių paukščių, kuriuos turistai pasiruošę medžioti mėnesiais, kad nufotografuotų“, – patikino Gardino srities vykdomajame komitete.

Kaip ir daugelį kitų objektų, hipotetiškai keliančių potencialių turistų susidomėjimą, Dambruvkos šliuzą puošia nyki medinė skulptūra. Šliuzo teritorijoje, be valčių ir dviračių nuomos, nuo 2016 metų prižiūrėtojo namelyje veikia Augustavo kanalo istorijos muziejus. Muziejaus ekspozicijoje be šliuzo maketo ir stendų, skirtų pagrindiniams šio hidrotechnikos statinio plėtros etapams, galima rasti ir tradicinius šliuzo prižiūrėtojo apyvokos buities daiktus: bičių avilius, vežėčias, roges, audimo stakles ir šiaudų pjaustyklę, pagamintą brolių Shapiro firmoje.

Mėsos kombinato darbuotojai įsteigė žemės ūkio turizmo kompleksą – Gardino dvarą „Karobčycy“

Penki kilometrai nuo Gardino miesto įsikūręs kompleksas Gardino dvaras „Karobčycy“ (balt. „Гарадзенскi маёнтак „Каробчыцы“), kurį įsteigė Gardino mėsos kombinato darbuotojai. Čia turistams žadamas platus paslaugų spektras: 54 hektarų teritorijoje be botanikos sodo, drąsiai pavadinto „Jūros įlanka“, nedidelio zoologijos sodo, kalvės, arklidžių ir vaikų aikštelių yra restoranas ir kavinė. Tiesa, viešbučio čia nėra, užtat yra nuosavas naminės varymo cechas. Tai viena iš aštuonių įmonių Baltarusijos teritorijoje, kur šiuo amatu užsiimama visiškai legaliai. Tik patyrusiems turistams tai nepalieka jokio įspūdžio.

„Šioje žemės ūkio sodyboje su ekskursija buvome prieš dvejus metus, – sakė Vilniuje gyvenanti Aušra. – Atgyvenęs reikalas. Panašu į „HBH“ šalia Palangos. Tas dvaras įėjo į programą: gidai privalėjo ten vežti, nes tai buvo pakeliui į Antrojo pasaulinio karo įtvirtinimus. Mes važiavome vasario mėnesį, kanalai neveikė, tai reikėjo žmones kažkuo užimti. Vietos gidas daug pasakojo apie šalį, butų kainas, mokesčius ir taip toliau.“

Žemės ūkio turizmo kompleksas perpildytas medžio skulptūrų: jo teritorijoje reguliariai vyksta medžio drožėjų plenerai, kuriuose dalyvauja ir Lietuvos meistrai. Todėl, matyt, komplekso teritorijoje galima išvysti ir karaliaus Kalmano su žmona skulptūrą, ir laiko bei blogo oro apgadintą greičiausiai ginklininko su skydu, ant kurio išraižyti Gediminaičių stulpai, skulptūrą. Pastaroji stovi šalia įėjimo į restoraną „Zevanos pilis“.

Zevana vakarų slavams – tai ta pati Senovės romėnų Diana – yra medžioklės ir žūklės deivė. Be šios deivės vardu pavadinto restorano komplekso teritorijoje galima rasti ir Babos Jagos namelį, ir dievo Sviatogoro statulą, išskaptuotą iš medžio kamieno, į kurį trenkė žaibas. Komplekso darbuotojai tikina, kad dėl to skulptūra išpildo norus. Mitologijos prisotintas kiekvienas šio žemės ūkio turizmo komplekso kampelis.

Minėtam dvarui priklauso ir istorijos bei kultūros kompleksas „Gardino tvirtovė – Partizanų stovykla“, sukurtas, kaip teigiama šio objekto interneto svetainėje, pagal veteranų prisiminimus, padedant profesionaliems muziejaus darbuotojams. „Partizanų stovykla“ turi suteikti „pilną ir patikimą vaizdą, kaip čia gyveno ir kariavo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais“.

Tai iliustruoja 1914–1915 metų priešlėktuvinė pozicija, trys žeminės – medicinos punktas, spaustuvė ir vadavietė su kontrolės punktu bei būrio vado skulptūra, taip pat „miško mokykla“ ir valgykla po stogine be sienų. Į „Partizanų stovyklą“ atvykstančius turistus pasitinka plakatas „Motina Tėvynė šaukia“. Motina Tėvynė ranka rodo į reaktyvinį naikintuvą SU-24 su užrašytu numeriu „76“, o naikintuvo kaimynystėje karo technikos muziejuje po atviru dangumi stovi transporteris AN-26, tankas Т-34 ir kovos mašina „Katiuša“.

Be ekskursijos po komplekso teritoriją, potencialiems turistams siūloma tapti žaidimo „Zarnica“ dalyviu, pašaudyti lazeriniais ginklais į taikinius ir išsinuomoti kostiumus fotosesijai.

„Čia atvažiuoja iš Latvijos kaip į savo tėvynės, Sovietų Sąjungos, dalelę, ir yra labai dėkingi mums, kad mes čia saugojame šitą paveldą, – pasididžiavimo neslėpė maskuojamų spalvų „gimnastiorką“ (tankaus audeklo ilga palaidinė, nešiojama su diržu, žinybinės ar karinės uniformos dalis, paplitusi carinėje Rusijoje ir SSSR iki XX amžiaus septinto dešimtmečio, red.) vilkinti ekskursijos gidė. – Iš Rusijos labai daug turistų specialiai atveža savo vaikus. Mes išsikalbėjome su viena moterimi, ji pasakė, kad Boriso Jelcino epochos metais istorija buvo taip perrašyta, kad apie karą liko vos dvi pastraipos. Dvi pastraipos! Pastaruoju metu ten ritasi patriotizmo banga, žmonės su dėkingumu sako: „Mes atvežame vaikus, kad jie to nepamirštų“.

Į „Partizanų stovyklą“ atvažiuoja ir kitaip mąstantys turistai. Tačiau su tais, kurie mini Armiją Krajovą ar miško brolius, gidai į kalbas nesileidžia.

„Jeigu prasideda politinės batalijos, kažkokios diskusijos, mes sakome: „Čia muziejus“, – pareiškia gidė. – Mūsų užduotis – parodyti, kad partizanai ne vien čia išlaisvino, bet dar ir padėjo išlaisvinti ne tik Lenkiją, bet ir Europos valstybes.“

Karolino sodyba: tai privatūs žirgai, prašome nefotografuoti

Už penkių kilometrų nuo Gardino dvaro „Karobčycy“ įsikūrusi „Tyzenhauzo Karolino sodyba“ (balt. „Каралінскі фальварак Тызенгаўза“). Nors žodžiai „маёнтак“ (dvaras) ir „фальварак“ (sodyba) yra sinonimai, pastarasis kompleksas savo dydžiu gerokai nusileidžia pirmajam. Užtat jo istorija kur kas turtingesnė.

XV amžiuje žemės, kuriose įsikūrusi Karolino sodyba, priklausė įtakingai totorių giminei. Bėgant laikui sodyba perėjo į grafo Antonijaus Tyzenhauzo rankas, o jis čia sumanė pastatyti dvaro ir parko kompleksą. Grandiozinius grafo planus entuziastai realizavo tik XXI amžiaus pradžioje. Taip Karolino sodyboje atsirado arklidės, vėjo malūnas, muziejus ir penki namai turistams gyventi.

„Pas mus žemės ūkio turizmas – tai toks verslas, kai verslininkai nemoka jokių mokesčių, išskyrus sutartus 10 eurų per metus. Tai vienkartinis mokestis, – buvo paaiškinta Gardino srities vykdomajame komitete. – Pas mus srityje yra 330 žemės ūkio sodybų ir visos jos per metus moka po 10 eurų. Nori užsiimti žemės ūkio turizmu – ateini į apylinkės tarybą, sumoki kartą per metus 10 eurų, ir gali užsiimti žemės ūkio turizmu. Jeigu nepažeidi įstatymų, viskas bus normaliai. Kodėl taip daroma? Pirmojo užduotis – atgaivinti kaimą. Taip įvedama tvarka, tiesiami keliai. Pelnas yra antrinis, nes pelnas lieka žmogui, kuris maitina savo šeimą.“

„Turistų pakanka, – patikino žemės ūkio sodybos darbuotoja, surengusi po ją ekskursiją. – Pirmąsias vietas tradiciškai užima Lietuva, Lenkija ir Rusija. Jie atvažiuoja čia vienai dienai, kai kurie – savaitei. Rusijoje ilgos Naujųjų metų šventės, todėl per visas naujametines atostogas pas mus pilna rusų.“

Rugsėjo antroje pusėje sodyba buvo tuščia. Ramybę čia drumstė tik lėktuvų, kylančių iš Karolino aerodromo, esančio šalia sodybos už Tatarkos upelio, primenančio apie buvusius šių žemių savininkus, varikliai. Beje, kaip tvirtina šio komplekso darbuotojai, svečių buvimo prognozuoti neįmanoma.

„Kiekvienas išeigines kažkas vyksta, – sakė ekskursijos gidė. – Gali būti, kad iškart priimsime dvidešimties žmonių grupę, o gali, kad ir vieno nebus per savaitę, per mėnesį. Čia jau kaip pasiseks.“

Dvivietis kambarys name „Gimtasis lizdas“ turistams kainuoja 90 Baltarusijos rublių (maždaug 37 eurus). Atskirai mokama už pusryčius (10 rublių arba 4 eurai), kurių metu galima mėgautis košėmis, omletu, kiaušiniene, varškėčiais ar blyneliais, arbata ar kava. Pietūs kainuoja dviem eurais brangiau už pusryčius. Virėjas vietinis, gyvena sodyboje, naminė – taip pat.

Iš Gardino iki žemės ūkio sodybos turistai gali atvykti taksi – tai kainuos apie 4 eurus. Gali atvežti ir sodybos savininkai, tačiau reikia susitarti dėl laiko, nes jie dirba mieste.

Srities vykdomojo komiteto darbuotojai teigia, kad daugiausiai žemės ūkio sodybos priklauso pensininkams arba vidutinio amžiaus žmonėms, kuriems šios sodybos paprastai nėra pagrindinė darbo vieta, o tik papildomas pinigų šaltinis.

„Jiems suteiktos precedento neturinčios lengvatos, jiems oficialiai leista rengti banketus, vestuves, jubiliejus, šermenis, ekskursijas, absoliučiai viską. Anksčiau tai kėlė abejonių, – kalbėjo Gardino srities vykdomojo komiteto darbuotoja Tatjana Lidjeva. – Atskaitomybė pas juos tokia: kiek parodė, tiek parodė. Mes puikiai suprantame, kad tai galima dauginti tris ar keturis kartus. Pelno jie nedeklaruoja ir nieko nuo to nemoka. Pernai metais, kai buvo peržiūrimi teisės aktai, buvo daug pasiūlymų, ir mes netgi svarstėme Lietuvos scenarijų: jeigu žemės ūkio turizmo objektas uždirba, pavyzdžiui, 50 tūkstančių eurų, jis moka vieną mokestį, jeigu uždirba 51 tūkstantį eurų – kitą mokestį. Mes to atsisakėme, palikome viską kaip yra, kad pritrauktume žmones, kad jie užsiimtų šiuo amatu, kad jie dalyvautų ekonomikoje.“

Dviejų aukštų muziejuje Karolino žemės ūkio sodyboje pristatoma šios sodybos šeimininkų ir kitų jos gyventojų buitis: pirmųjų gyvenimą iliustruoja biuras ir meno galerija, antrųjų – vežėčios, audimo staklės, privalomos kiaulės po suolu prie pečiaus, girnos, pjūklai ir pjautuvai. Aktyvų poilsį mėgstantiems turistams sodybos savininkai vasaros laikotarpiu siūlo išbandyti šienavimą. Žiemą sodybos svečiai taip pat nenuobodžiauja.

„Mes turime roges, vaikiškas rogutes „лядзянкі“. Tiesa, žiemos pas mus be sniego. Veisiame žuvis“, – sakė čia dirbanti moteris.

Sodybos teritorijoje yra ir arklidės: savininkai praktikuoja hipoterapiją – gydomąjį jodinėjimą žirgais. Vis dėlto, nors pajodinėti žirgais įmanoma, nusifotografuoti su jais – ne.

„Tai privatūs žirgai, prašome nefotografuoti“, – nukirto mergina, prižiūrinti gyvąjį transportą.