„Yra klausimas – kokio tipo bankas ateina? Ar tai „fintech“ (angl. finansų technologijų – ELTA) bankas, ar didelis strateginis bankas, kuris turi žymią rinkos dalį Vakarų Europoje ir nutarė plėstis į Baltijos šalis. Jei kalbame apie „fintech“ banką, tai pakeisti esamą situaciją bankininkystės rinkoje, tiek siūlant naujas paslaugas, tiek perskirstant rinkos dalis, galimybė yra nedidelė arba tai užtruks labai ilgai“, – sakė V. Žagūnis.
Interviu Eltai, „Citadelė“ atstovas aptarė ir „solidarumo mokestį“, kuriam turi pastabų. Anot jo, šis mokestis savo idėja netinkamas, nusitaikęs tik į vieną verslo sektorių, įvestas ne nuo kitų finansinių metų ir priešinantis visuomenę ir verslą. Visgi, jis pabrėžia, kad „Citadele“ sprendimui nesipriešina ir pirmą mokesčio dalį jau sumokėjo.
„Šis mokestis buvo įvestas ne pagal gerąją praktiką. Dažniausiai, kai mokesčiai įvedami, jie paskelbiami, diskutuojami, vedami nuo kitų finansinių metų. Tada įmonės gali prisitaikyti ir viskas tvarkoje. Šiuo atveju to neišlaikyta, mokestis buvo įvestas skubotai, net galima traktuoti, kad šiek tiek atgaline data. Ir tai nėra priimtina“, – teigė jis.
V. Žagūnis atsižvelgė ir į tai, kad nors dažnai kalbama apie aukštas paskolų palūkanas bei jų poveikį gyventojams ir rekordinius bankų pelnus, neatsižvelgiama, kad indėliai jau juos vejasi, tad didelė pajamų dalis bus skirta jų palūkanoms padengti.
„Dabar yra bankų, kurie už indėlį moka 4 proc., kas yra „Euribor“ lygis. Tai reiškia, kad bankai visą naudą, kurią gauna iš paaugusių palūkanų normų, atiduoda klientui. Kad paskolų perkainavimas įvyko greičiau nei indėlių, tai faktas. Bet ką mes dabar matome – labai stipriai klientai yra susidomėję indėliais, jie juos deda ir didelė pajamų dalis iš bankų nueis indėlių pritraukimui ir jų palūkanoms“, – komentavo jis.
Taip pat V. Žagūnis tikisi, kad 2024 m. pasitaisiusi ekonominė situacija leis „Citadelei" smarkiai augti. Visgi, nors „Citadele“ bankas prieš kurį laiką pagarsėjo dėl suteikiamų alternatyvių atsiskaitymo būdų – naudojantis žiedais, telefono programėlėmis ir šios yra populiarios, apie naujus atsiskaitymo būdus dar negalvojama.
„Priklausomai nuo makroekonomikos sąlygų turime ir didesnių ambicijų 2024 m.“, – Eltai duotame interviu sakė V. Žagūnis.
„Bet šiuo metu didžioji dalis klientų poreikių yra padengti ir nemanau, kad staiga kažko gali prireikti. Yra sudarytos galimybės tiek atsiskaitymams interneto banke, tiek telefono programėlėmis. Yra alternatyvos – kortelės, laikrodžiai, žiedai“, – aiškino jis.
– 2023 m. liepą viešai skelbta, kad „Citadele“ bankas imasi ieškoti galimų banko veiklos „strateginių alternatyvų“. Buvo suplanuota vertinti galimybes įgyvendinti pirminį viešą akcijų siūlymą (IPO), taip pat – galimybes įsigijimų ir susijungimų rinkoje. Koks šių planų progresas?
– Šie procesai nėra labai plačiai nušviečiami, jie dažniausiai vyksta konfidencialiai, tad konkrečiai neįvardinsiu. Bet ką galima būtų pasakyti, kad tiek M&A (angl. susijungimų ir įsigijimų – ELTA) opcija, tiek IPO opcija, yra nagrinėjamos, joms yra ruošiamasi. Kai matysime, kad esame pilnai pasiruošę ir situacija rinkose yra gera, tada ir startuosime. Tai gali įvykti kažkada kitąmet.
– Galbūt jau turite planų tolimesnei ateičiai? Kokius kitus strateginius žingsnius, žvelgiant į paslaugų portfelį bei klientų segmentus, esate numatę artimiausiu metu ir tolimesnėje perspektyvoje?
– Jeigu einame į mūsų verslo modelį, tai tikimės toliau augti, kaip tai darėme iki šiol. Bet, priklausomai nuo makroekonomikos sąlygų turime ir didesnių ambicijų 2024 m.
Yra keletas segmentų, kur turime didesnių ambicijų. Turime naują „Klix” paslaugą, taip pat „BNPL" – „Buy now pay later" („Pirk dabar, mokėk vėliau“ – ELTA). Tikimės lizingo augimo ir daugiau finansavimo smulkiam ir vidutiniam verslui, nes šiame segmente yra daug galimybių augti. Nes įmonės teigia, kad priėjimas prie kreditavimo vis dar sudėtingas. O mes, kaip bankas, laikome savo misija tiek padėti įmonėms rasti gerus sprendimus ir finansavimą, tiek juos siūlyti.
– Paminėjote „BNPL”, kaip atsiskaitymo būdą. Koks jo potencialas Lietuvoje?
– Kalbant apie „BNPL“, tai lyginant su Vakarų rinkomis, pas mus tokios paslaugos nėra arba ji yra minimaliai išvystyta. Tuo metu Vakaruose pirkdami žmonės pirmiausiai atsako, ar nori mokėti dabar ar vėliau. Jei žmogus nori mokėti dabar, būdų yra įvairiausių – internetu, žiedais, telefonu ir kt. Bet jeigu sakome, kad norime mokėti vėliau ir išskaidyti atsiskaitymą į 3 ar 4 dalis, to nelabai yra.
– Kalbant apie atsiskaitymus žiedais. Atsiskaitymą jais „Citadele” diegė dar nuo 2020 m., ar jie pasiteisino tarp klientų? Prieš kurį laiką pradėjote siūlyti mokėjimus išmaniuoju telefonu per „Apple Pay“ ir „Google Pay“ programėlės. Ar šie būdai klientams priimtini?
– Kas liečia inovacijas – atsiskaitymus žiedais, telefonais. Atsiskaitymai telefonais auga. Su atsiskaitymu žiedais turime tokią situaciją, kad paklausa yra daug didesnė negu pasiūla. Nespėjame atvežti ir suprogramuoti tiek daug žiedų, kiek klientai nori, tad panašu, kad ši paslauga patiko.
– Ar tokia sėkmė paskatins ieškoti daugiau alternatyvių atsiskaitymo būdų bandymą?
– Viskas priklauso nuo poreikio. Kai bankai kuria produktą, kuris jiems atrodo įdomus, bet klientai mano kitaip, tai dažniausiai baigiasi nekaip. Tad darydami inovacijas žiūrime į klientų poreikius. Ir jei matysime, kad trūksta kažkokių paslaugų mūsų banke ar rinkoje, be abejo reaguosime.
Bet šiuo metu didžioji dalis klientų poreikių yra padengti ir nemanau, kad staiga kažko gali prireikti. Yra sudarytos galimybės tiek atsiskaitymams interneto banke, tiek telefono programėlėmis. Yra alternatyvos – kortelės, laikrodžiai, žiedai. Atsiskaitymo priemonių, mano nuomone, tikrai yra daug ir klientas gali pagal savo gyvenimo būdą ir poreikius pasirinkti.
– Šiemet šalyje veikiantys bankai pirmąkart sumokėjo vadinamąjį „solidarumo mokestį“. Kaip vertinate patį mokestį ir jo įtaką bankų ekosistemai?
– Pirmiausia, tai nekvestionuojame valstybės sprendimo, mes jį vykdome ir pirmą mokesčio dalį jau esame sumokėję.
Tačiau yra kita pusė, kuri ne tik bankams, bet ir verslui neturėtų patikti – kaip tie mokesčiai įvedami ir aptariami su visuomene. Šis mokestis buvo įvestas ne pagal gerąją praktiką. Dažniausiai, kai mokesčiai įvedami, jie paskelbiami, diskutuojami, vedami nuo kitų finansinių metų. Tada įmonės gali prisitaikyti ir viskas tvarkoje. Šiuo atveju to neišlaikyta, mokestis buvo įvestas skubotai, net galima traktuoti, kad šiek tiek atgaline data. Ir tai nėra priimtina bet kokiam verslui.
Kitas dalykas, kuris šioje istorijoje man nepatinka – kad kažkodėl mes surandame ir išskiriame tam tikrus sektorius, kurie gali būti papildomai apmokestinami. Jeigu tas mokestis yra keičiamas visam verslui, tada tvarkoj, toks yra sprendimas, diskutuotas su visuomene, patvirtinta ir padaryta. Bet iš kitos pusės, kada mes nustatome mokesčius tikslingiems ar atskiriems sektoriams, nemanau, kad tai yra gerai. Nes šiandien bankai, rytoj galbūt energetika, poryt galbūt prekybos tinklai, užporyt gal dar kažkas. Ir tas nėra panašu į tai, ką suprantu kaip rinkos ekonomiką ir modernią ekonomiką.
– Bet ar pateisina taip vykdytą sprendimą, tos, kaip teigiama, „išskirtinės“ aplinkybės?
– Viskas tvarkoje, jeigu papildomo mokesčio pajamos bus skirtos įgyvendinti projektus, kurie yra susiję su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais. Bet aš nematau didelio skirtumo, nes mes turime didžiulį biudžetą. Kas trukdo valstybei tinkamai planuoti, kokia dalis skiriama krašto gynybai, švietimui ar kam kitam?
Ir teigimas, kad bankai uždirba daug, o kitoje stalo pusėje sėdi mūsų saugumo reikalavimai, atrodo kaip šiek tiek dirbtinis visuomenės supriešinimas. Bet suprantame logiką ir sprendimai padaryti.
– O kaip dėl mokesčio įvedimo laiko, tos „atgalinės datos“, ar kažkaip ją pateisinti galima?
– Čia yra objektyvi kritika atskirų sektorių apmokestinimui, kuri nėra pateisinami jokiu atveju. Ar tai būtų laikinas mokestis, ar būtų skirtas papildomam krašto apsaugos finansavimui, tokie dalykai yra versle tiesiog nesuprantami.
– Kartais kalbama, kad „solidarumo mokestis” gali tapti ne laikina, o nuolatine bankų prievole. Kaip vertinate jo nuolatinio įtvirtinimo galimybę?
– Turbūt bankai nuo politikų skiriasi tuo, kad politikai kasdien kalba apie tam tikrus sprendimus, juos išdiskutuoja ir priima, o mes juos vertiname ir vykdome, jau kai jie padaryti. Kadangi šiuo metu nėra jokių pasiūlymų pateikta svarstymui tiesiog nėra ką vertinti.
Bet iš principo aš grįžtu prie to, kad valstybė per užsienio ir vietinių investuotojų prizmę vertinama pagal tai, kiek ekonomika yra patraukli investavimui. Kuo daugiau bus nenuspėjamumo mokestinėje aplinkoje ir kuo sunkiau verslui bus atspėti pokyčius, tuo mažesnė tikimybė, kad ateis naujos investicijos ar esami verslai investuos daugiau. Čia matau didžiausią riziką. Dėl viso kito, tai valstybė ir Vyriausybė daro savo darbą – jie sprendžia, kaip surinkti, spręsti ir perskirstyti.
Dar dėl ko manau valstybė gauna kritikos – nėra vienas ar kitas įvestas mokestis, bet jo forma, įvedimo laikas ir poveikis ilgalaikei perspektyvai. Šiandien banko mokestis, rytoj kažkam kitam, bet argumentai tie patys – verslas nori nuspėjamumo, ramios mokestinės ir politinės aplinkos. Tada jis pasiruošęs investuoti, pasileidžia visas procesas, kurio norime kaip piliečiai ir kurio nori valstybė.
– Rugsėjo pabaigoje Lietuvos bankas pranešė, kad į šalį netrukus turėtų ateiti naujas užsienio kapitalo bankas. Kokią įtaką valstybės bankiniam sektoriui gali atnešti naujo žaidėjo atėjimas?
– Būtų labai gerai turėti šį pokalbį, kai jau žinosime, kad kažkas ateina garantuotai. Iki tol, aš vertinčiau tokius teiginius labiau kaip spekuliaciją. Ir yra klausimas – kokio tipo bankas ateina? Ar tai „fintech“ bankas ar didelis strateginis bankas, kuris turi žymią rinkos dalį Vakarų Europoje ir nutarė plėstis į Baltijos šalis? Jei kalbame apie „fintech“ banką, tai pakeisti esamą situaciją bankininkystės rinkoje, tiek siūlant naujas paslaugas, tiek perskirstant rinkos dalis, galimybė yra nedidelė arba tai užtruks labai ilgai.
Jei ateina didžiulis Vakarų bankas, tai tvarkoje. Bet aš bankininkystėje dirbu daugiau nei 20 metų ir žinau, kad net nusprendus ateitį į rinką, yra labai ilgas procesas, kol bankas iš tikrųjų ateis. Tad tikėkimės, kad jau visi etapai pereiti, bankas ateina ir netrukus sužinosime pavadinimą.
Bet vėlgi, kokiu būdu jis ateis į mūsų rinką? Ar kurs banką nuo nulio ar nusipirks kažkurį iš rinkoje žaidžiančių bankų? Jeigu pasakys, kad įsikuria ir pradeda nuo balto lapo, tai, jog galėtų konkuruoti šioje rinkoje, reikėtų surinktų apie 10 mlrd. eurų balansą. Tad jeigu skolintų kasmet po 1 mlrd. eurų ir portfelis nesiamortizuotų, reikėtų apie 10 metų. Na, sakykime, galbūt jie tą greičiau padarys, skolins po 2 mlrd. eurų. Vis tiek, kad bankas įneštų kažkokios didesnės sumaišties į rinką, balansas išlieka nemažiau 10 mlrd. Tai aš sunkiai matau, kad kažkas tokio galėtų įvykti per metus.
Jeigu jie ateitų į rinką įsigydami kažką, pavyzdžiui, „Citadele” banką, tai rinkoje nebūtų didelio pasikeitimo, keistųsi galbūt banko pavadinimas. Bet įsigijimas automatiškai nereiškia, kad persiskirsto rinkos dalys, tik paimamas vienas iš rinkos žaidėjų kaip bazė tolesniam augimui. Ir jeigu tas bankas pasitvirtina labai agresyvią plėtros strategiją, tada galėtų situacija rinkoje pakeisti.
Bet aš netikiu, kad 15–25 proc. rinkos dalies pasikeistų, nes kreditavimas yra sudėtingas ir negreitas verslas. Jeigu mes kalbame apie korteles ar kažkokius mokėjimus, galima padaryti greitesnę įtaką. Bet indėlio surinkime, kreditavime ir lizingo teikime nemanau, kad virsmas įvyktų per metus.
Jeigu ateitų didelis bankas, aš tai matyčiau, kaip didelį privalumą. Tikrai iš to laimėtų visi, nes kuo daugiau konkurencijos, tuo daugiau lankstumo, tuo tikėtina geresnės sąlygos klientams. Ir tai tikrai būtų labai pozityvu. Bet ar tai įvyks tikrai greitai, aš nesu tikras.
– Lietuvoje didžiąją bankų dalį užima skandinaviško kapitalo bankai, o lokaliai veikiantys bankai turi mažesnė rinkos dalis. Ar kažkas šioje propocijoje pasikeis, jeigu į Lietuvą iš tikro ateis naujas užsienio kapitalo bankas? Ar naujo banko atėjimas keičia „Citadele” augimo perspektyvą?
– Lietuvoje mes turime gyventojų ir įmonių tiek, kiek turime ir jų poreikiai yra tokie, kokie yra. Ar staiga, atėjus naujam bankui, padaugės įmonių ar gyventojų, kuriems reikia būsto ar vartojimo kreditų atėjus naujam bankui?
Jeigu mes konkuruojame dėl tų pačių klientų, tai sąlygos klientams galbūt pagerėtų, bet rinkos dalių prasme didelių pasikeitimų nebūtų. Galbūt vienas ar kitas bankas prarastų 1–2 proc. rinkos dalies, naujas bankas pasiimtų. Bet aš manau, kad būtų labai sunku kalbėti apie žymų koncentracijos pasikeitimą. Aš nesakau, kad taip neatsitiks, bet reikės daug laiko.
– Ar naujo banko atėjimas galėtų paskatinti kitus bankus ateiti į Lietuvos rinką? Ar Lietuvos rinka išlieka per maža?
– Jeigu paimtumėme Lietuvą, Latviją ir Estiją, tai jas galime palyginti grubiai su puse Lenkijos rinkos. Tad kyla klausimas: ar investuoti į Lenkiją ar Baltijos šalis? Rinka yra labai maža ir tai yra apribojantis faktorius dideliems bankams ateiti ir niekur nuo to nepabėgsi.
Bet yra kitas aspektas, kad bankai labai daug dėmesio gauna, kai yra pelningi. Bet kada jie nepelningi, yra makroekonominės korekcijos, krizės, klientai susiduria su mokėjimo sunkumais, kai reikia restruktūrizuoti paskolas ir bankai skelbia, kad patiria nuostolius, tokių situacijų nelabai kas mato. O nuostoliai būna tam tikrais atvejais tokie pat rekordiniai, kaip neįprastai aukšti pelnai.
Bet tame yra visas bankininkystės įdomumas. Šis verslas yra labai sudėtingas. Bankai gero ekonomikos ciklo metu turi uždirbti pelną ir paruošti rezervų ir buferių amortizuoti blogiems periodams. Ir jeigu bankai gero ekonomikos ciklo metu neuždirba pelno, būtų labai neramu.
– Kalbant apie bankų pelnus. Lietuvos bankas skelbia, kad pirmąjį šių metų pusmetį palyginus su tapačiu laikotarpiu 2022 m. 2,5 karto augo pelnas, turtas – daugiau nei dešimtadaliu. Centrinis bankas tokius rezultatus vertina pozityviai, kaip juos vertinate jūs?
– Aš galvoju, kad racionaliai pelningi bankai yra ekonomikai daug geriau, negu nepelningi. Ir jeigu mes pasižiūrime į kapitalo grąžos lygius, į kaštų pajamų santykius tiek Lietuvoje, tiek Baltijos šalyse rodikliai yra šiek tiek geresni, negu pavyzdžiui Vakarų Europoje.
Ir mes stebime tendenciją – išaugęs „Euribor“ užkėlė bankų pelną, bet tai laikinas efektas. Šie pelnai, kurie paskelbti ar už pusmetį – jie nėra nulemti fundamentalių dalykų, kurie parodo kažką ilgalaikio. Laikui bėgant jie normalizuosis. Iš kitos pusės, nuosaikiai auga pinigų pritraukimo kaštai ir brangsta indėliai, kas tą pelną turėtų labai stipriai apmažinti.
Be to, niekas nekalba apie tai, kad bankai prieš metus, pusantrų, už indėlį mokėjo 0 proc. palūkanų. Ir niekas nekalba apie tai, kad bankai buvo prisiėmę kompensuoti neigiamas palūkanas ir neperkėlė šių kaštų savo klientams, prisiėmė sau. Visi bankai tą darė. Dabar yra bankų, kurie už indėlį moka 4 proc., kas yra „Euribor“ lygis. Tai reiškia, kad bankai visą naudą, kurią gauna iš paaugusių palūkanų normų, ją atiduoda klientui.
Kad paskolų perkainavimas įvyko greičiau nei indėlių, tai faktas. Bet ką mes dabar matome – labai stipriai klientai yra susidomėję indėliais, jie juos deda ir didelė pajamų dalis iš bankų nueis indėlių pritraukimui ir jų palūkanoms.
– Europos Centrinis Bankas (ECB) tarsi pasiuntė signalą, kad daugiau palūkanų normų kelti nebeplanuoja. Jau yra spėjimų, kad 2024 m. viduryje palūkanų normos bus pradėtos mažinti. Kaip ši perspektyva gali atsiliepti bankiniam sektoriui ir konkrečiai „Citadele“ bankui?
– Visi duomenys rodo, kad palūkanos nebeturėtų kilti ir dabar pagrindinė diskusija yra sutelkta į tai kada jos pradės mažėti ir kiek. Panašu, kad ECB padarė suplanuotą darbą.
Keli momentai, kurie rodo, kad palūkanos neturėtų didėti. Vokietijoje paskutiniu metu kainos nukrito iki 15 proc., to nėra buvę per pastaruosius 50 metų. Infliacijos rodiklis Europoje, kuris lemia ECB sprendimus, išskyrus kai kur, yra apie 2–3 proc. ir priartėjo prie tikslinės 2 proc. ribos. Mes matome, kad privatūs klientai atsargesni – mažiau perka, mažiau investuoja, mažiau skolinasi.
Tačiau yra faktorių, kurie gali situaciją nulemti į kitą pusę. Amerikos ekonomika, kad ir kaip bandytų FED (Federalinė rezervų sistema – ELTA) didinti palūkanas, nevėsta ir raportuoja pakankamai gerus rodiklius. Tada turime naują konfliktą – Gazos konfliktą su Izraeliu. Klausimas yra, kokios įtakos tai turės naftos kainoms? Kas būtų, jeigu Iranas įsitrauktų į konfliktą ir naftos kainos staiga pakiltų? Dar pridėkime dujų kainas, kurios buvo nukritusios iki 20–30 eurų, bet dabar siekia 50 eurų. Nes kai prieš 1–2 metus išaugo infliacija, didžioji dalis dedamosios buvo energetika ir jeigu jos kainos vėl šoktų, sunku pasakyti, kokia būtų ECB politika.
Bet žiūrint iš šiandienos situacijos ir eliminuojant pavienius geopolitinius elementus, visos prielaidos yra manyti, kad palūkanų kelti nebereikės. Ir galbūt galime tikėtis palūkanų mažinimo kažkur apie 2024 m. vidurį.
Kaip mus tas paveiktų? Mes norėtume, kad tos palūkanos normalizuotųsi, nes bankams sekasi tiek, kiek sekasi jų klientams. Be jokios abejonės būtų mažesnės palūkanos tiek verslo klientams, tiek privatiems klientams. Bet tikrai nepyktume, jeigu „Euribor“ nukristų iki kokių 2 proc.
Bet iš kitos pusės šiai dienai nematome kažkokių kritinių pasekmių būtent banko veiklai dėl tokios politikos. Paskolų portfelis yra istoriškai geriausiame lygmenyje. Ir klientai pakankamai gerai tvarkosi su savo finansais. Ir bent mes nematome kažkokio didelio nerimo.
– Dėl paskolų portfelio. Vienu metu buvo prognozuojama, kad bus paskolų portfelio erozija. Bet kaip suprantu to nematyti? Ar Lietuvos rinka demonstruoja tam tikrą atsparumą?
– Lietuvos banko paskelbti duomenys rodo, kad 2023 m. vasarą tikrų naujų paskolų apimtys Lietuvoje siekė 1,573 mlrd. eurų ir lyginant su 2022 m. vasara šis skaičius išaugo 15,7 proc. Bet neskubėčiau teigti, kad paskolų erozijų ženklų nesimato, kadangi situacija labai skiriasi pagal bankų paskolų segmentus. Lietuvos verslas toliau aktyviai skolinasi: lyginant su 2022 m. vasara, tikrų naujų paskolų verslui apimtys išaugo beveik 333 mln. eurais, tuo pat metu tikrų naujų paskolų namų ūkiams apimtys lyginant su 2022 m. vasara sumažėjo beveik 14 proc., arba 109 mln. eurų.
Net ir namų ūkių segmente situacija yra labai skirtinga: lyginant su 2022 m. vasara tikrų naujų paskolų vartojimui apimtys padidėjo 24 proc., apie 36,3 mln. eurų, bet tikrų naujų paskolų būstui įsigyti apimtys sumažėjo 23 proc. – 130 mln. eurų. Taigi, Lietuvos verslas toliau aktyviai skolinasi, ir tai, beje, yra teigiamas signalas kalbant apie Lietuvos ekonomikos „sveikatą“, nes jie nemato kažkokių kritinių veiksnių. Tačiau gyventojų segmente galima pastebėti paskolų erozijos ženklų.
– Tad verslo lūkesčiai kitiems metams labai geri?
– Taip. Panašu, kad gyventojai yra labiau sunerimę dėl ateities, kas yra normalu – jie nerimauja ar turės darbo, koks bus atlyginimas, ar išmokės paskolą, ar išgali pirkti būstą, ar išsinuomoti? Iš kitos pusės, verslas nieko kritiškai nemato, nes jeigu matytų labai niūrią ateitį, skolinimosi mąstai mažėtų.
Jeigu žiūrėti makroekonomiką, mes kitiems metams prognozavome 3,1 proc. BVP augimą, bet pamažinome iki 2,3 proc. Pagrindinis veiksnys, kodėl numušėme prognozę – ilgiau nei tikėtasi išlikusios aukštos palūkanos. Manome, kad palūkanos bus šiek tiek stabdantis veiksnys. Plius yra neišsisprendę geopolitiniai konfliktai: tiek Rusijos karas prieš Ukrainą, tiek Izraelio ir Gazos konfliktas. Šie dalykai yra mažiau nuspėjami ir neaišku, kiek turės įtakos BVP augimui.
– Kalbant apie vartotojų baimes, būsto paskolos ir kaip jos veikia vartotojus yra didžiulė ir kontraversiška tema. Latvijoje netgi siūloma kompensuoti ar sumažinti dalį būsto paskolų palūkanų iki 50 proc. Tuo metu kai kurie bankai Estijoje ir Latvijoje dar vasaros pradžioje kuriam laikui nusprendė netaikyti maržų. Lietuvoje, „Citadele“ kol kas vienintelis iš bankų pasiūlė geranoriškai pats sumažinti 1 proc. kredito palūkanas. Tad, ar jūsų nuomone, panašūs sprendimai galėtų būti priimti Lietuvoje?
– Čia galbūt galima grįžti prie temos apie valstybės nuspėjamumą ir investicinę aplinką. Ir čia labai geras pavyzdys iš kitos šalies, kaip daroma neigiama įtaka natūraliems procesams. Duosiu pavyzdį: mes, kaip bankas, esame seniai apgalvoję aukštų palūkanų iššūkius mūsų klientams. Ir turime pasiruošę atskirą programą, kaip mes elgtumėmės atskirose situacijose. Bet jos negalime realizuoti, nes vyksta nesibaigianti diskusija Latvijos parlamente, Vyriausybėje, komitetuose. Vieną dieną yra siūlomas vienoks mokestis, kitą jau kitoks, trečia dieną siūloma užrakinti „Euribor“.
Ir kol valstybė nenusprendė ką daryti su mokesčių sistema arba su bankų mokesčiu specifiškai ar su kitais mokesčiais, kuriuos planuoja įvesti viduryje metų, mes negalime paleisti savo programos. Nes jeigu paleistume savo programą ir ant viršaus ateina valstybinis reguliavimas, tai gal ji yra visai nereikalinga, ne tokia, sumokėsime dvigubą kainą. Verslas yra pasiruošęs spręsti klientų iššūkius, bet valstybė viešoje diskusijoje yra neapsisprendusi, ką daryti. Praėjo jau pusė metų, bet sprendimo nėra. Ir turbūt niekas nelaimi šioje situacijoje.
Mes pasiruošę individualiai žiūrėti į klientų situacijas ir su daugeliu klientų esame radę sprendimus. Tačiau reikia pažymėti, kad nėra daug klientų, kuriems yra kritinės situacijos dėl nemokėjimo. Mes paskaičiavę, kad 75 proc. būsto paskolų turėtojų įmoka paaugo tik 100 eurų. Kas reiškia, kad tikrai neturėjo būti kažkoks kritinis pasikeitimas klientui. Kai klientui suteikiame paskolą, mes vertiname ar klientas gali mokėti 2 proc. daugiau. Ir daugelis klientų vertinimo metu galėjo tą padaryti.
Dabar, jeigu mes kalbame apie likusius 25 proc. klientų, kuriems įmoka padidėjo daugiau, tai greičiausiai mes ten turime turtingesnius klientus, kurie pirko brangesnį turtą, jų geresni atlyginimai. Ir čia klausimas, ar valstybės paskirtis yra pasirūpinti turtingiausiais klientais?
Dėl to sakau, kad tikslinga ar parama ar sprendimai nukreipti į konkretaus kliento poreikį yra daug kartų geriau, nei valstybinės programos.
Dar vienas aspektas. Aš nežinau ar visai tiksliai, bet statistika yra ta, kuri bus panaši Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – tik apie 10 proc. gyventojų turi būsto kreditus. Reiškia, kad mes esame susifokusavę į klausimą, kuris liečia tik 10 proc. visuomenės. Tuo metu 90 proc. jokios pagalbos iš valstybės nesulauktų. O kuo jie prastesni?
Kaip bankas esame pasiruošę spręsti individualias klientų situacijas, jeigu tokios yra. Mes esame pasiruošę programą, kurią galėtume paleisti nors ir rytoj. Bet nesibaigia politinė diskusija.
– Žinoma, tos diskusijos vyksta jau intensyviai, bet ar matote ženklų, kad kažkokių sprendimų bus imtasi ir Lietuvoje?
– Aš manau ir labai tikiuosi, kad Lietuvoje šis klausimas yra sureguliuotas bankų mokesčiu. Jeigu dar kažkokios programos atsirastų, tai būtų labai neteisinga, nes mokesčio ant mokesčio dėti negalima.
Kitas aspektas yra, kad mes norime save matyti, kaip tikru Baltijos šalių banku. Ir jeigu darytume sprendimus, tai norėtume, kad jie būtų panašūs tiek Lietuvos, tiek Latvijos, tiek Estijos klientams.
– Finansų ministerija ir Lietuvos bankas siūlo nuo 1,47 Eur iki 1 Eur atpiginti būtiniausių bankų paslaugų krepšelį gyventojams ir smulkiam verslui. Ypatingais atvejais, socialiai remtiniems asmenims, šį įkainį mažinant dar perpus, iki 50 centų. Tikimąsi, kad tai padidins banko paslaugų prieinamumą visuomenei ir paslaugų įkainių skaidrumą. Atsižvelgiant į tai, kad save pozicionuojate kaip smulkiojo verslo partnerį, kaip vertinate tokią reguliacinę perspektyvą? Kaip vertinate kritiką, kad tai pabrangins kitas paslaugas?
– Labai nesinorėtų spekuliuoti, nes mūsų darbas būtų pakomentuoti, kai jau konkretūs yra projektai ant stalo. Tada galima pasakyti, koks yra dizainas konkretaus pasiūlymo. Bet kol kas nesame gavę kažkokio pasiūlymo, kurį reiktų diskutuoti.
Esame girdėję, kad Lietuvos bankas norėtų tą mokestį pamažinti. Bet iš kitos pusės mes turime įstatymą, kuris reguliuoja tą paslaugų plano įkainį. Ir įstatymas sako, kad įkainis peržiūrimas kasmet pagal nustatytą formulę. Jis nėra „Citadele“ banko ar Lietuvos banko ar kažkokio kito banko sugalvotas. Ir jeigu mes kalbame apie įstatymo keitimą, tai reikėtų diskusijos, kas į ką keičiama, kokios pasekmės, kas iš to laimės?
Antras dalykas. Tokio plano naudotojų, ir aš nežinau kitų bankų situacijos, bet manau yra tas pats, yra vienetai. Gal jis nepatrauklus ar nepatogus. Bet aš manau, kad klientai nėra įsitikinę, kad tas 1,47 euro pati didžiausia bėda pasaulyje. Jie tiesiog galvoja, kad tos bankų paslaugos, kurias jie gauna – dažniausiai nemokami pavedimai, nemokamos kortelės, nemokamas išgryninimas, jos yra vertos daugiau nei 1,47 euro.
Taip pat manau, kad jie yra priėmę racionalų sprendimą pasirinkti labiausiai priimtiną krepšelį iš bankų siūlomų 5–10 pasirinkimų. Nes kiekvienas, kaip ir telekomunikacijose, pasirenka pagal savo gyvenimo stilių. Aš galvojų, kad ši tema yra per daug politizuota ir tai nėra problema, kurią šiandien reikia spręsti, nes kur klientai kokį nors pokytį pajaustu sumažinus įkainius keliomis dešimtimis centų, kai bendra infliacija buvo 20 proc. pernai ir viskas brango daug daugiau.
Bet jeigu įstatymas keisis, mes toje diskusijoje dalyvausime ir jeigu sutarsime, taip ir bus.
