„Kalbant apie prekes, kurias galbūt reikėtų drausti, tai reikėtų pradėti nuo rusiškų ir baltarusiškų prekių, kurių Lietuvos rinkoje vis dar yra. Yra parduotuvių, yra prekyviečių, kurios prekiauja Rusijoje ir Baltarusijoje pagamintomis prekėmis, kurias tinklai išėmė, vos tik prasidėjo plataus masto karas, prieš daugiau negu metus“, – teigė R. Vainienė.
Anot jos, ši vieta yra žymiai skaudesnė negu kitų didelių gamintojų Rusijos ar Baltarusijos rinkai tiekiamos prekės.
Sankcijos ne prekybos tinklams, o produktams
„Pas mus Seimas kūrybingas, daug įvairių įstatymų gali sugalvoti, bet iš įstatymo mes norėtume, kad jis būtų taikomas tikrai visiems, horizontaliai, ne tik tai tinklams, nes, kaip jau minėjau, yra ir kitų prekyviečių, prekybos vietų, galėtų tai būti ir nebūtinai parduotuvės, o ir viešbučių, restoranų vietos, kur irgi gali būti naudojamos jos. Tai, jeigu yra kažkoks draudimas arba papildomas reikalavimas – tai turėtų būti taikoma visiems“, – teigė R. Vainienė.
Anot jos, sankcijos turėtų būti taikomos ne tinklams.
„Jeigu yra sankcija, jeigu Lietuva įsiveda papildomas sankcijas, tai jos turėtų galioti visiems. Ne sankcijos tinklams, o tam tikriems tiekėjams ar tam tikriems produktams – taip veikia sankcijos, nes Lietuvos prekybos tinklų nėra už ką sankcionuoti, jie nepadarė nieko blogo. Jie padarė žymiai daugiau negu kiti prekybininkai“, – dalijosi R. Vainienė.
„Mes norime sankcionuoti įmones, kurios veikia Rusijoje. Mūsų tinklai neveikia Rusijoje. Neturi būti tas sugriežtinimas taikomas tinklams, nes jie nieko blogo nepadarė. Jeigu daro tiekėjas – jo prekė ar tas tiekėjas turėtų būti traktuojamas, nesvarbu, kur jis dirba: ar tinkle, ar turguje, ar restorane“, – teigė ji.
Anot jos, įstatymas turėtų ne tik būti visiems vienodas, bet ir labai aiškiai apibrėžtas.
„Prekybininkai neturi galimybių žinoti, kuo ir kur prekiauja didieji gamintojai, tiekėjai. Nežino jie. Nežino, kokiam Vasiljevkos kaime, kokia parduotuvė, kokias prekes turi, kokie tiekėjai jiems teikia prekes – neturime galimybių sužinoti, patikrinti, todėl tikrai norėtume, jeigu įstatymas būtų rengiamas, kad jame būtų įrašyti tie tiekėjai ar tos prekės, kurias valdžia laiko būtinas paženklinti“, – teigė pašnekovė.
R. Vainienės manymu, tokio projekto rengimui turėtų būti skiriamas išskirtinis dėmesys.
„Jeigu jau būtų rengiamas projektas, jis turėtų būti aukščiausios teisėkūros prabos, ta prasme – visiškai aiškus, kad visi vienodai suprastų, ką turi padaryti ir visi turėtų padaryti vienodomis sąlygomis“, – dalijosi ji.
Tokio žymėjimo jau ėmėsi Švedija. R. Vainienė pasidalijo, kaip ji vertina šį sprendimą.
„Labai sunku vertinti, nes tai buvo kažkieno, kažkurio rinkos dalyvio privati iniciatyva – tai ne teisės aktas. Tų privačių iniciatyvų tikrai gali būti visokių ir nesiimčiau aš jų vertinti, nes ne man jas vertinti. Aišku, mes visi labai norėtume, kad didieji gamintojai ir tiekėjai neprekiautų Rusijoje. Mes daug ko galime norėti, bet mes nesame visagaliai, kad pakeistume kitų asmenų elgesį“, – teigė ji.
Kokias prekes reikėtų žymėti?
Anot R. Vainienės, skirtingi tinklai turi labai skirtingą asortimentą, tačiau niekam nėra paslaptis, jog į ženklinamų prekių sąrašus patektų ir tam tikrų kategorijų didieji gamintojai.
„Saldumynų, pavyzdžiui, pieno produktų – gali kiekvienas žmogus atsiversti „Mondelez“ puslapį ir pasižiūrėti, kokius brand‘us (liet. prekinius ženklus) jie gamina, jie valdo. Ten yra gausybė žinomų produktų ir gali kiekvienas pasižiūrėti“, – teigė ji.
Anot pašnekovės, kiekvienas prekybos tinklas apie konkrečiai apie savo tinklą turėtų pasisakyti pats, nes tai yra jų komercija, jų lentynos ir jų žinoma informacija.
