– Birželį skaitysite pranešimą Pasaulio lietuvių ekonomikos forume, kokia bus Jūsų pagrindinė žinia susirinkusiems dalyviams?
Lietuva jau išėjo iš krizės, daugeliu atvejų Baltijos regionas atrodo gana solidžiai, palyginus su didele dalimi likusios Europos. Aplinka yra stabili ir gerėjanti, bet vis dėlto dar yra likę nueiti pakankamai ilgą kelią.
– Kokį kelią mes turėtume dar nueiti?
Akivaizdu, kad dar yra nemažai darbo užtikrinant, kad ekonomika būtų pasiruošusi eurui. Taip pat vienas iš pagrindinių klausimų išlieka, kaip išlaikyti gerus darbuotojus Lietuvos ekonomikoje. Ši problema jau ne vienerius metus meta iššūkį šalies ekonomikos ir politinių lyderių protams. Ir nors yra tam tikrų optimizmo požymių, vis dar yra nemažai darbo norint pasiekti, kad lietuviai grįžtų į gimtinę.
– Kaip jūs ir sakėte, Lietuva kenčia nuo didžiulės emigracijos. Ką reikėtų daryti norint išspręsti šią problemą?
– Aš manau, kad yra keletas emigracijos priežasčių. Viena jų tai, kad žmonės tiesiog ieško galimybių pagerinti savo anglų kalbos žinias, todėl tiek daug žmonių važiuoja būtent į anglakalbes šalis, tokias kaip D. Britanija ar Airija. Tai yra pozityvūs dalykai, tačiau nepozityvu, tai kad tokia maža dalis jų grįžta į Lietuvą.
O tai, mano nuomone, galėtų lemti švietimo sistema. Universitetų sistema išlieka pakankamai senamadiška, nebūtinai reaguojanti į modernios Lietuvos ekonomikos poreikius. Žinau, kad universitetai tai žino, bet yra nemažai dalykų nuveikti iki tol, kol galėsime pasakyti, kad jie sėkmingai pakeitė programas.
Taip pat turėčiau pasakyti, kad iš tiesų Lietuva yra labiau hierarchiška ta prasme, kad vyresni žmonės vis dar dominuoja vadovaujančiame sluoksnyje. Tai pradeda keistis, bet tai keičiasi kur kas lėčiau nei, pavyzdžiui, Estijoje ar Latvijoje. Todėl, manau, kad daug lietuvių mato, jog Latvijoje ir Estijoje jaunimas turi didesnes galimybes nei Lietuvoje.
Tai, matyt, ir yra priežastis, kodėl žmonės galvoja, jog jie turi gauti geresnės patirties prieš bandydami konkuruoti Lietuvos darbo rinkoje.
– Jūs išsakėte labai įdomią nuomonę.
– Mes visi žinome, kad Lietuva yra katalikiška šalis. Tai kone pirmas dalykas, kurį jie tau pasako. Vienas iš katalikiškos tautos požymių yra galima didelė pagarba valdžiai. Procesas, kai jaunoji karta ją perima, kas dabar ir vyksta, Lietuvoje istoriškai yra kur kas lėtesnis.
– Lietuva nori tapti euro zonos nare, Estija jau yra šios šeimos dalis. Jūsų nuomone, Lietuva turėtų stengtis tapti euro zonos nare kiek galima greičiau?
Lietuva buvo ypatingai arti to, kad būtų pirmoji iš trijų Baltijos šalių, įstojusi į euro zoną. Po nesėkmės žmonės buvo labai nusiminę, dėl to, kad daugelis tame matė tik politines priežastis. Žvelgiant iš dabartinės pozicijos, Lietuvai tai išėjo į gera.
Kol kas neaišku, kas toliau bus euro zonoje. Ar krizė bus galutinai suvaldyta, ar bus naujų problemų su Graikija, Slovėnija ar kuo nors dar? Mes nežinome, ką ateitis gali atnešti.
Lietuvos ir Latvijos Vyriausybės yra nusprendusios jungtis prie euro zonos. Taigi jeigu Latvija taps nare 2014 m., nematau, kodėl Lietuva negalėtų prisijungti 2015 m.
Ar Lietuva turėtų jungtis prie vieningos valiutos, tai labiau yra politinis, o ne ekonominis klausimas. Tai politinių debatų objektas šalies viduje. Yra šio sprendimo pliusų ir minusų.
Mano asmenine nuomone, jeigu ilgoje perspektyvoje priimame euro stabilumą, būtų keista neprisijungti, bet aš suprantu, kodėl žmonės abejoja.
– Jūs esate pristatomas kaip vienas geriausiai žinomų ir daugiausiai patirties turinčių Vidurio ir Rytų Europos finansų žinovų. Galbūt galėtumėte paaiškinti, kodėl kai kurios šalys šiame regione yra patrauklesnės investuotojams nei kitos? Pavyzdžiui, Lietuva sulaukia mažiau užsienio investicijų nei Estija.
Bet kai pažiūri, ką Lietuva padarė, kad pritrauktų užsienio investicijas, matyti, kad ji buvo kur kas aktyvesnė nei Estija. Ir taip pat daugeliu atveju buvo daug sėkmingesnė, pavyzdžiui, visi kalba apie „Barclays“ banko padalinius, perkeltus į Vilnių. Tai buvo milžiniškas pasiekimas.
Investuotojai į Lietuvą ateina dėl skirtingų priežasčių, pripažinkime, kad čia yra daugiau žmonių. Netgi įvertinus emigraciją, Lietuva yra vis tiek kur kas didesnė nei Estija. Kai žmonės žvelgia į Estiją, jie tai daro dėl visiškai kitokių priežasčių.
Taip pat, manau, kad Lietuvos įvaizdis yra šiek tiek kitoks nei Estijos, bet tikrai ne blogesnis.
Faktas, kad Lietuva, turėdama tokius renginius, kaip Pasaulio ekonomikos forumas ar Globalių Lietuvos lyderių taryba, stiprina tarptautinius ryšius ir šioje srityje yra priekyje lyginant su Estija ar kitomis regiono šalimis, pavyzdžiui, Slovėnija ar Slovakija.
Lietuva nėra pasmerkta žlugti, jos istorija yra jaudinanti, o lankstumas ir atvirumas, kurį demonstruoja institucijos reklamuodamos įvaizdį ir rodydamos interesą, yra lyderystės požymis.
Pasakyčiau, kad Lietuva buvo labai sėkminga finansuose, investicijose, infrastruktūros plėtroje.
– Kokiose ekonomikos srityse mes galėtume tikėtis investuotojų?
Aišku, „Barclays“ atėjimas suteikia vilties ženklas, kad paslaugų pramonė Lietuvos rinką laiko patrauklia.
Sakyčiau, kad koncentruotis į tai yra protinga, taip pat protinga būtų koncentruotis į infrastruktūros išnaudojimą.
Logistikoje, finansinėse paslaugose, padalinių, palaikančių pagrindinės įmonės veiklą (angl. „Back office“ – DELFI) paslaugose Lietuva turi įrodytą išmanymą ir konkurencinį pranašumą.
Tampa aišku, kad netgi su įspūdingu nekompetencijos ir korupcijos lygiu, kokį matome Rusijoje, šios šalies ekonomika sparčiai gerėja ir jiems reikės kaimyninių šalių logistikos paslaugų. Netgi jeigu jie investuotų kiekvieną centą, kurį tik gali, į savo uostus, to vis tiek nepakaks.
Tai yra galimybė Klaipėdai, taip pat ir Talinui ar Rygai ir Liepojai transportuoti ne tik Baltarusijos ir Rusijos, bet ir centrinės Azijos krovinius.
Taip pat Lietuva, kaip ir Estija, turi aukštos kokybės darbo jėgą, kuri yra išsilavinusi, kalbanti keliomis kalbomis.
– Jeigu aš būčiau potencialus investuotojas, kaip Jūs man pristatytumėte Lietuvą?
Sakyčiau, kad Lietuva yra dinamiška, labai greitai judanti į priekį, labai atvira tarptautinei prekybai, investicijoms. Taip pat ši šalis labai svetinga investuotojams.
Apskritai mano žinia būtų labai teigiama. Aš manau, kad Lietuvos ekonomikos pasiekimai yra įspūdingi. Netgi įvertinant emigraciją, kuri yra problema, šalies ekonomika auga puikiai. Mes pradedame matyti šalyje sukurtą aukštos pridėtinės vertės pramonę kalbant apie IT, programavimą, taip pat pradedama matyti pokyčius šalies politinėje ir ekonominėje vadovybėje, kuri tampa vakarietiškesnė ir atviresnė.
Vieno dalyko, ko nepasakyčiau, kad Lietuva yra maža. Žvelgiant į europinį kontekstą, ji nėra tokia maža. Lietuva nėra tik trys milijonai gyventojų, nes ji yra visiškai integravusis į plačią 300 mln. gyventojų dydžio Europos Sąjungos rinką. Be to, žiūrint iš geografinių pozicijų, ji yra Europos centre.
– Tačiau visos šalys turi savų problemų. Kokias didžiausias Lietuvos problemas matote?
Nepaisant to, kad vidurinių mokyklų sistema yra nuostabi ir viena geriausių pasaulyje, universitetų sistema prašosi didesnės modernizacijos nei iki šiol. Norėčiau matyti didesnę verslo ir mokslo integraciją. Aš manau, kad abi pusės turi ko pasimokyti viena iš kitos.
Svarbiausias dalykas yra investuoti į infrastruktūrą žmonėms, aš kalbu apie studijas ir fizinę infrastruktūrą – greitkelius.
Ir nors Lietuvoje infrastruktūra yra labai gera lyginant su kitomis Baltijos šalimis, tačiau yra darbo, kurį reikia padaryti. Paradoksalu, tačiau visas šis darbas turi būti padarytas ne Lietuvoje, jis turi būti padarytas tam, kad sujungtų Lietuvą su visos Europos keliais. Vienas pagrindinių dalykų yra nutiesti S61 greitkelį nuo Varšuvos iki Lenkijos pasienio.
Tiesa, šiuo metu svarbiausias dalykas tarp Lietuvos ir Lenkijos yra sukurti ir nutiesti artimesnius ir stipresnius fizinius saitus, pavyzdžiui, geležinkelius ar minėtą greitkelį. Taip pat E67 kelias turi būti pertvarkytas ir atitikti greitkelio standartus.
Dabar daugiau nei 400 km kelionė nuo Vilniaus iki Varšuvos gali užtrukti 6-7 valandas. Kalbant apie geležinkelius, Lietuva yra labai gerai susijungusi su Baltarusija, Ukraina, Rusija ir Kazachstanu.
Nuo nepriklausomybės atgavimo prieš daugiau nei dvidešimt metų šalis suklestėjo iki tokio lygio, kuris atrodo kone stebuklingas prisimenant Lietuvą per okupaciją. Pripažinkime, kad pasiekimai yra neįtikėtini, juk šalis yra laisva, demokratiška, jos ekonomika auga, dėl to reikėtų tik pasveikinti.
Nors lietuviai yra linkę kreipti dėmesį į tai, kas dar turi būti pasiekta, bet, iš tikrųjų, Lietuva jau gali didžiuotis savo pasiekimais.
Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas birželio 3-ąją vyks Vilniuje. Tai - didžiausias ekonomikos renginys pasaulio lietuviams, padedantis kurti dialogą su lietuvių kilmės verslo lyderiais iš viso pasaulio.
Forume susirinks lietuvių kilmės verslo lyderiai, kūrėjai ir sėkmingi asmenys iš JAV, Didžiosios Britanijos, Kinijos, Rusijos, Estijos, Belgijos, Prancūzijos ir kitų šalių.
