Į klausimą – ar vis dar verta vykti į kaimyninę šalį pigių prekių ir produktų, atsakysiu vienareikšmiai: vykti galima, tačiau prieš ten perkant, būtinai labai gerai išstudijuoti kainas savose parduotuvėse. Neretai kaimynai tokius pačius ar labai panašius produktus ir prekes parduoda net ne pigiau, o – brangiau.
Laikai, kuomet nuvykus į Lenkiją buvo galima į prekių vežimėlius krauti viską iš eilės, nes „juk vis vien pigiau“ – jau praeityje. Tą pripažįsta ir mano pašnekovai, ir parduotuvių lentynose besipuikuojantys lenkiškų kainų užrašai.
Kur dingo lietuvaičiai?
Į Suvalkus iš Vilniaus išsiruošiu anksti ryte. Prieš akis – daugiau dviejų šimtų kilometrų pirmyn ir tiek pat atgal atstumo kelionė.
Privažiavusi Lazdijus, pakelės kavinukėje stabteliu kavos. Didelis puodas (puodeliu sunku pavadinti beveik 200 mililitrų indą su juoda gardžia kava) ir ką tik iškepto garuojančio varškės apkepo gabalas pusryčiams man atsieina 4,40 euro.
Seinus pasiekiu jų laiku apie dešimtą ryto. Kur dingo lietuvaičiai?! Apsukusi porą kartų miestelio gatvėmis, ties „Biedronka“, automobilių stovėjimo aikštelėje, pamatau vos du automobilius lietuviškaisiais valstybiniais numeriais.
„Miega tautiečiai savaitgalį, arba visi – Suvalkuose, mat šeštadienis šiame mieste – prekybininkų ir pirkėjų rojus“, – pagalvoju.
Suvalkai pasitinka mums jau neįprastu žmonių skruzdėlynu. Panašaus dydžio kaip lietuviškasis Alytus miestas nuo ryto pilnas žmonių. Tačiau lietuvių sutikau nedaug.
Neiškentusi skambinu į Lietuvą. Marijampolėje gyvenanti kolegė Vilma – apsipirkimų Lenkijoje guru, į kaimyninę šalį kokius dešimt paskutiniųjų metų važiuojanti lyg maršrutinis taksi, du kartus per mėnesį – po atlyginimo ir gavus avansą.
„A pablūdai? Ko tę šeštadienį? Gi lenkai irgi ne durni!“ – suvalkietiškai tęsdama balses draugė paaiškina, kodėl savaitgalis – pats blogiausias lietuviams apsipirkimų Lenkijoje laikas.
Svarbu atkreipti dėmesį į dydį ir galiojimo laiką
Nežinau, kiek tiesa, tad atkartoju kolegės žodžius: žinodami, kad savaitgaliais Suvalkus užplūs alkanų lietuvaičių minios, kaimynai apdairiai tomis dienomis atsisako daugelio išpardavimų akcijų: „Uždės tau kainą, kad akcinė, o trečiadienį atvažiuok ir matysi, kad ir be akcijos tokia pati.“
Ir dar – po dešimtos mėnesio dienos, kai dauguma lietuvių gauna savuosius atlyginimus ir važiuoja „užsipirkti mėnesiui“, produktų kainos Lenkijoje esą būna aukštesnės nei mėnesio gale.
„Jie vadovaujasi principu – lietuviai vis tiek išpirks. Ir jie teisūs. Įpratę eilę metų į krepšius krauti viską, nes „ten žiauriai pigu“, dabar perkame iš įpročio, neskaičiuodami ir nepasidomėję, o kiekgi tokia pati ar panaši prekė kainuoja Lietuvoje. Pasakysiu tau atvirai – Lietuvos prekybos centruose akcijų ar vakarinių nukainojimų metu galima daugelį prekių nusipirkti ta pačia ar net pigesne kaina. Ir, deja, neretai geresnės kokybės“, – toks draugės paaiškinimas nutraukia mano tolesnius „kauflandus“, „biedronkes“ ir „stokrotkas“. Važiuosime tikrinti ne maisto produktų kainų!
Dar į ką patariama atkreipti dėmesį – produktų galiojimo laiką ir jų svorį. Taip pat – į ne maisto, ypač buitinės chemijos, pakuočių dydį. Neretai gera kaina būna nurodoma ne už kilogramą, o už pakuotę – taip galima nusipirkti 1,8 litro skalbiklio vietoj 2 litrų, 700 ar 800 gramų filė – vietoj kilogramo ir pan.
Žemesne kaina galima apsipirkti ir vadinamose urmo bazėse, tačiau čia perkant privalu imti didesnį kiekį nei įmanoma suvartoti statistinei lietuvių šeimai per produkto galiojimo laiką. Susikooperavus su kaimynais toks pirkimas – apsimoka, tačiau vieniems – vargu.
Drabužių kainos panašios kaip Lietuvoje, tačiau Lenkijoje nemažai prekių – nežinomų gamintojų pavadinimais, tad dėl jų kokybės spręsti palieku patiems. Tiesa, turguje kai kurie modeliai – jau prieš du sezonus matyti lietuviškuose Gariūnuose. Nesuprantu, kodėl taip yra, mat dauguma mūsų prekybininkų prekes vežasi būtent iš Lenkijos urmo bazių. Pavyzdžiui, neaiškaus gamintojo (etiketėje jis nenurodytas) sportiniai marškinėliai kainuoja nuo 8 iki 14 eurų, kai tuo tarpu Vilniaus „akropoliuose“ ir „panoramose“ panašius, bet žinomų gamintojų modelius galima išpardavimų metu nusipirkti ir už 4 eurus.
Prekės – skirtos vidaus rinkai
Suvalkų centre įsikūrusi buitinės technikos, baldų ir kompiuterinės įrangos parduotuvė – viena didžiausių tokių prekių prekybos vietų mieste. Užsukus į prekybos salę, dėmesį atkreipia siūlomos akcijų nuolaidos. Tačiau geriau pasidomėjus, paaiškėja, kad etiketėje nurodytos kainos ir „promocja“ (lenk. „nuolaida“) – tik tuomet, jei perki daugiau negu vieną prekę.
Vykdama išstudijavau tokių prekių kainas viename didžiausių Lietuvoje buitinės technikos pardavimo tinklų – „Topo centro“ parduotuvėse. Taigi, skalbyklė „Samsung“ – 1500 zlotų arba 356,9 euro. Lietuvoje toks modelis kainuoja 386,99 euro arba 8 procentais brangiau. Indaplovė „Elektrolux ESL“ – 1349,99 zloto arba 321,20 euro. Lietuvoje atitikmens nėra, modelis skirtas Lenkijos vidaus rinkai. Planšetinis kompiuteris „Galaxy tab a t280“ – 459,99 zloto arba 109,40 euro. Trejų metų senumo modelis, Lietuvoje seniai tokiu neprekiaujama. Nešiojamasis kompiuteris „HP UG08EA“ – 3599 zlotai arba 586,30 euro. Lietuvoje – 829,99 euro. Dar vienas nešiojamas kompiuteris – „MSI GP63 Leopard“ – 4699 zlotai arba 1118 eurų. Lietuvoje atitikmens neradome, modelis skirtas Lenkijos vidaus rinkai.
Dulkių siurblys „Hoover“ – 201,92 euro Lenkijoje, 125,99 euro – Lietuvoje; tos pačios firmos, tik kitoks modelis – 169,78 euro Lenkijoje, 119,99 euro Lietuvoje; dar vienas dulkių siurblys, „Bosch“ gamybos – atitinkamai 267,60 ir 189,99 euro, brangesnis, irgi „Bosch“ – 397,79 ir 259,99 euro Lietuvoje.
Kaitlentė „Bosch“ – 814,92 euro Lenkijoje, 522,99 euro – Lietuvoje; kitas modelis, „Whirlpool“ gamybos – 221,25 euro Suvalkuose, 149,99 euro Vilniuje; firmos AEG gamybos kaitlentė – atitinkamai 340,03 ir 245,99 euro.
Skalbimo mašinų kainos: AEG firmos pigesnis variantas – 989,59 euro Lenkijoje ir 691,99 euro už tokį pat modelį Lietuvoje; brangesnė tos pačios AEG firmos skalbyklė – atitinkamai 1198,97 euro Lenkijoje ir 818,99 euro Lietuvoje; LG gamybos – 651,65 euro Suvalkuose ir 459,99 euro Vilniuje.
Kaip pasakytų koks Gabrielius Landsbergis – ačiū, Vilma, nebvark.
Jau po kelionės į Suvalkus, Vilniuje mano kalbintas Remigijus Štaras, „Topo centro“ generalinis direktorius, sako, kad ilgą laiką Lenkijoje žemesnėmis buvusios buitinės technikos ir kompiuterinės įrangos kainos pastaruoju metu stipriai nusileidžia lietuviškosioms.
„Tokie jūsų įspūdžiai Lenkijos parduotuvėse, apie kuriuos pasakojate, nenustebino. Kiek daugiau nei prieš pusę metų Lietuvoje atliktas Teisingumo ministerijos ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos paskelbtas kainų tyrimas parodė, kad Lietuva yra antroje vietoje lyginant žemiausių technikos ir elektronikos prekių kainas tarp dvylikos Europos Sąjungos valstybių. Mes Lenkiją laikome artimąja rinka, stebime ten skelbiamas kainas ir atsižvelgdami į jas, koreguojame savo kainodarą, kad būtume maksimaliai konkurencingi. Yra technikos, kurių kainos žymiai geresnės nei Lenkijoje, yra daug panašių, pasitaiko ir šiek tiek brangesnių. Bet tikime, kad dėl 5–10 proc. mažesnės kainos žmogus nevažiuos kelių šimtų kilometrų, tuo labiau, kad tuos pačius kilometrus jam teks įveikti ir vežant prekę garantiniam aptarnavimui“, – DELFI teigė „Topo centro“ generalinis direktorius.
Pigus – tik lietuviškas alus
Ką tikrai pigesnio mačiau Lenkijoje – tai mineralinis vanduo ir alus. Beje, lietuviškas. Pačiame pasienyje Lenkijoje, ties buvusiu Aradnykų muitinės postu, atidarytoje lietuviškoje „Vynotekos“ parduotuvėje pintos tūrio skardinė lietuviško alaus „Volfas Engelman“ kainavo 2,79 zloto arba 0,66 euro. Ir čia – įskaičiavus ir skardinės kainą, kurią, beje, galite priduoti Lietuvoje į taromatus, taip atgaudami 0,10 euro taros užstatą.
Beje, alkoholis Lenkijoje parduodamas be laiko apribojimų, jo galima nusipirkti net pakelės degalinėse Seinų prieigose.
Tuo tarpu lietuviškojo mineralinio vandens „Aqua selecta“ pusės litro plastikinio buteliuko kaina Lenkijoje kainavo 0,59 zloto arba 0,14 euro. Atmetus užstato kainą – vos 4 eurocentai už pusę litro. Lietuvoje tokio dydžio taros atitikmens nepavyko rasti, tačiau toje pačioje „Vynotekoje“ 1,5 litro „Aqua select“ butelis su taros užstato mokesčiu jums atsieis 0,29 euro arba beveik 10 eurocentų už pusę litro vandens.
Tačiau ar verta belstis 400 kilometrų dėl to – čia jau spręsti kiekvienam iš jūsų.
