Maisto produktų švaistymas
Pasak „Maisto banko“ vadovo, nors daugelis žmonių sako, kad maisto jie nešvaisto, tačiau, jo manymu, reali situacija yra kiek kitokia.
„Jeigu jų paklaustumėte, kiek iš jų turi kompostines dėžes, kiek iš jų iš suspaustų pomidorų verda tam tikrus padažus, tai tikrai giliau panagrinėjus paaiškėtų, kad daug kas tą maistą, vis dėlto, išmeta. Tą rodo ir statistika. Lietuvoje tikrai 240 tūkstančių tonų maisto yra išmetama namų ūkiuose, kas, iš esmės, yra tikrai labai didelis rodiklis“, – teigė S. Gurevičius.
Pašnekovas pripažino, jog prieš maždaug penkerius metus ir jis pats būtų pasakęs, jog nėra švaistūnas, tačiau dabar, atsigręždamas atgal, jau supranta, jog tikrai toks buvo.
„Dabar mūsų namuose tikrai labai mažai maisto yra išmetama, bet net ir aš galiu pasakyti, kad būtų galima dar geriau elgtis su maistu“, – dalijosi jis.
Siekiant sumažinti maisto produktų švaistymą, siūloma leisti prekiauti pasibaigusio galiojimo, bet dar tinkamais vartoti maisto produktais. Vis dėlto, tokia idėja kelia daug diskusijų ir kyla klausimas, kas atsakys už saugumą?
„Pirmiausia, turbūt, atsakomybė tenka prekybininkui, nes jis yra įpareigotas tinkamai informuoti pirkėją, apie tai, kad tai yra produktas, kurio „geriausias iki...“ terminas yra pasibaigęs, bet jis dar tinkamas vartoti. Tai yra makaronai, kava, aliejus ir kiti produktai, kurie nėra, sakykime, pieno ar žuvies produktai.
Šioje vietoje bus ir poįstatyminės tvarkos, ir patys prekybininkai, aš tikiu, yra tikrai suinteresuoti išsaugoti savo reputaciją ir prižiūrėti, kad į pirkėjų rankas, gink Dieve, nepakliūtų produktas, kuris jau nebetinkamas vartoti“, – aiškino Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė A. Gedvilienė.
Pasak jos, kartu su šiuo pakeitimu atsirastų ir galimybė žmogui nusipirkti pigesnius produktus.
„Man atrodo, tai yra labai sveikintinas dalykas ir gaila, kad ši iniciatyva atsiranda tik dabar“, – teigė ji.
Ar įstatymo pataisos pakeis ir prekybininkų įpročius?
Turbūt ne vienam žmogui tenka pastebėti, jog dabar produktams, kurių galiojimo laikas jau eina į pabaigą, taikomos didelės akcijos, tad, panašu, jog tokios įstatymo pataisos prekybininkams panaikintų ir motyvą parduoti produktus pigiau, tačiau, A. Gedvilienės manymu, konkurencija tarp prekybos tinklų – tikrai niekur nedings.
„Iki tos galiojimo datos, iki „geriausias iki...“, man atrodo, visi konkuruos, kaip konkuravę. Vis dėlto, mūsų tikslas yra mažiau švaistyti to maisto, kuris dar tinkamas vartoti, kad tie, kurie nori įsigyti tokio maisto, galėtų jo įsigyti, būdami tinkamai informuoti. Pavyzdžiui, aš visada pasižiūriu nukainuotus produktus, kur yra įspėjimas, kad tuoj pasibaigs jų galiojimas ir visada, jeigu randu ko man reikia, tikrai perku, nes mane džiugina visada mažesnė kaina“, – teigė ji.
Tiesa, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovės R. Vainienės manymu, tikrai ne visi prekybininkai imtųsi tokios iniciatyvos.
„Manau, kad patraukliausia tai yra smulkiesiems, pas kuriuos tikrai lieka koks vienas prieskonių pakelis ar ten miltų pakelis, kur tikrai nėra galimybių juos kažkaip kitaip panaudoti ar aukoti. Šių bakalėjos prekių, beje, to ilgo galiojimo, su „geriausias iki...“, prekybininkai, jų sistemos, gana tiksliai prognozuoja, kad tai nėra kažkokie milžiniški kiekiai, kad paletėmis lieka pasibaigusio galiojimo. Dažniausiai, tai būna vienetiniai tokie pavieniai pakeliai, kurių ir kažkoks aukojimas ne visada yra patogus. Jie bus arba atitinkamai paženklinti, ar atsidurs tam tikrose lentynose, nežinau, dar neturime poįstatyminių tvarkų“, – teigė ji.
Anot pašnekovės, visa tai – jokiu būdu neliečia visų prekėms taikomų akcijų.
„Akcijos yra planuojamos, akcijos yra masinės, akcijose dalyvauja ir gamintojas, užtikrindamas kiekį, kad užtektų akcijinių produktų, nes, jeigu yra akcija, o produkto nėra – įsijungia vartotojų teisių apsauga ir čia gaunasi sankcijos iš vartotojų teisių apsaugos, ir taip toliau. Čia yra sąmokslo teorijos ir jos jau nebestebina, jos jau nusibodusios, banalios“, – tikino R. Vainienė.
Pasak jos, sunku net ir pasakyti, kas turėtų atsitikti Lietuvoje, kad akcijų nebeliktų.
„Mes esame akcijų kraštas“, – juokėsi Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovė.
Dar viena galimybė realizuoti maistą
Pasak A. Gedvilienės, nors ir prekybininkus ginti nėra populiaru, tačiau šioje situacijoje norisi daryti būtent tai.
„Tikrai galiu pasakyti, kad, mums bediskutuojant komitete apie kitą iniciatyvą, kur prekybininkai būtų kuo daugiau skatinami aukoti labdaringoms organizacijoms, kurios vėliau išdalina maistą, būtent tada gimė ta diskusija, kad, vis dėlto, reikia ieškoti ir galimybių dar realizuoti tą maistą, nes Europos Sąjungos kitose valstybėse veikia šita sistema, o mes esame tokie „turtingi“, kad mes negalime duoti savo žmogui apsispręsti, jis nori tokio produkto ar nenori“, – dalijosi ji.
Jos teigimu, tam, kad tokie projektai atsirastų, yra dedamos visos pastangos ir jie esą labai reikalingi.
„Nereikia gąsdinti, kad čia kažkas bando prakišti blogus produktus. Tikrai ne. Žmogus turės teisę rinktis tarp to produkto, kuris tikrai gerai galioja, pilnai galioja ir galios dar metus, ir tarp to, kuriam jau vakar atėjo ta data. Tu gali rinktis pirkti už ten 50 ar 40 procentų pigiau arba imti tą, kuris dar yra pilnai galiojantis“, – teigė A. Gedvilienė.
Iniciatyva įtikina ne visus
Nepaisant to, ką mini laidos pašnekovės, „Maisto banko“ vadovo nauja iniciatyva neįtikina. Jis paaiškino, kodėl tokias įstatymo pataisas jis vertina kritiškai.
„Visų pirma, ką reikėtų pasakyti, tai, kad mes esame tikrai labai dėkingi tiek Seimo nariams, tiek ministerijai, kad jie sprendžia kovos su maisto švaistymu problemą. Tai yra labai svarbu ir šios pataisos, iš tikrųjų, galėtų prisidėti prie maisto švaistymo, tik joms šiek tiek, mūsų nuomone, kažko trūksta“, – teigė S. Gurevičius.
Pasak jo, tai, kad keičiasi požiūris į maisto švaistymą, tikrai džiugina, bet bendrai situacijoje atsiranda ir kitų argumentų.
„Dabar mes, „Maisto bankas“, vykstame kas dieną į daugiau nei 600 parduotuvių 83-juose miestuose ir miesteliuose. Beveik 100 procentų tų produktų, kurie yra „geriausias iki...“, yra neparduodami ir jie jau ir dabar turėtų būti neutilizuojami. Su tais, kurių baigiasi galiojimas, yra du būdai, ką galima padaryti.
Galima atiduoti „Maisto bankui“, nes „Maisto bankas“ dar turi tą laiką, per kurį gali atiduoti žmonėms, nes jie vis dar tinkami žmonėms naudoti arba – jie yra utilizuojami, tai logika sako ir, man atrodo, prekybininkai tikrai sąmoningi ir ekonomiškai jiems tai apsimoka, kad visas tas „geriausias iki...“ maistas – jis turėtų būti atiduodamas „Maisto bankui“, – teigė pašnekovas.
Anot S. Gurevičiaus, įdomus yra ir šio įstatymo pagrindimas.
„Yra kalbama apie tai, kad tai padės išgelbėti 50 tūkstančių tonų maisto. „Maisto bankas“, kiekvieną dieną būdamas prie 600 prekybininkų durų, 83-juose miestuose, išgelbsti 6000 tonų visokio maisto, ne tik to „geriausias iki...“, o štai neva šitas įstatymas išgelbės 50 tūkstančių tonų. Mums labai keista“, – dalijosi jis.
Taigi, pasak „Maisto banko“ vadovo, pataisos yra labai geros, tačiau – su viena sąlyga.
„Tai yra laisvė prekybininkui pasirinkti, ar jis nori atiduoti labdarai, ar ne, bet vienintelis dalykas yra labai svarbus – prekybininkas šitų produktų negalėtų laikyti iki pat pačios pabaigos. Šiuo metu prekybininkas juos laiko, jie vis dar tinkami ir jis juos atiduoda labdarai, ir 100 procentų tų produktų patenka ant žmogaus stalo.
Kitu atveju, puiku, tegul prekybininkas parduoda, bet tegul būna kažkokia sistema. Na, bet gal aš klystu, gal iš tikrųjų prekybininkai parduos 50 tūkstančių daugiau tų paskutinės galiojimo dienos produktų“, – teigė S. Gurevičius.
Tai – platesnės galimybės
R. Vainienės teigimu, jeigu žiūrėtume iš „Maisto banko“ pozicijų, jų tikslas, anot jos, yra gauti kuo daugiau maisto, kurį būtų galima išdalinti.
„Išverčiant Simono kalbą, jie nori, kad prekybininkai paskutinę galiojimo dieną išvis neprekiautų produktais, ta prasme visais, ir atiduotų juos „Maisto bankui“, bet tai yra antikonstituciniai norai, nes tai yra prekybininkų nuosavybė, už tą maistą jie sumokėjo, jį įsigijo, jis dar galioja ir uždrausti pardavinėti paskutinę dieną, ir atiduoti jį paramai, kad tos paramos kiekiai padidėtų – tai neturi nieko bendro su maisto švaistymu. Aš manyčiau, kad šitas mintis reikia atidėti tiesiog į šoną kaip antikonstitucines ir kalbėti apie tai, ko siekiama šiuo projektu“, – teigė pašnekovė.
Pasak jos, šiuo projektu būtų suteikiamos visiškos laisvės ir prekybininkui, ir vartotojui, norinčiam pasirinkti, ką jis nori pirkti.
„Dabar pirkėjas yra pastatytas į tokią poziciją: arba tu perki iš pagrindinių lentynų, arba tu eini ištiesęs ranką gauti paramos. Dabar atsiras tarpinis variantas – pigesni produktai, po „geriausias iki...“ termino ir atsiras ta galimybė oriai jų įsigyti pigiau. Prekybininkas – jis irgi turės galimybes. Jis kaip tik norės, taip ir darys. Jis ir dabar aukoja ne tik tada, kai nebegali parduoti, Simonai. Aukoja ir tą, ką dar gali parduoti, aukoja dideliais kiekiais“, – tikino R. Vainienė.
Pasak jos, reikia suprasti, jog „Maisto bankas“ – nėra vienintelis paramos gavėjas, tad ir kalbėti už visus apie galimas rizikas, jos manymu, nevertėtų.
„Simonai, jūs nekalbėkite už visus, nes jūs nesate monopolistas paramos gavėjas, yra ir daugiau paramos gavėjų. Labai gaila, kad jūs pretenduojate į šios srities monopolį. Iš tikrųjų, tikrai puikiai žinau, kad, kai prasidėjo karas Ukrainoje, kaip ėjo parama paletėmis ir ten jau nebuvo žiūrimi jokie terminai, ir panašiai.
Čia yra du dalykai. Vienas – parama, kaip tokia iš gerumo, o kitas – maisto gelbėjimas. Jeigu kalbame apie tą maisto gelbėjimą, tai taip, tas pardavimas po „geriausias iki...“ – tikrai yra maisto gelbėjimas, nes mes tokio maisto ir namuose turime, ir jį naudojame, ir tai, beje, turi dar ir tokį antrinį efektą, kad žmonės ir namuose pamatę, kad produkto „geriausias iki...“ pasibaigė, bet jį dar leidžiama pardavinėti, supras, kad jį dar vartoti saugu ir jie namuose mažiau maisto išmetinės. Čia toks kaip dauginamasis efektas“, – teigė Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovė.
Anot jos, jeigu „Maisto banko“ tikslas yra gauti kuo daugiau maisto ir jį išdalinti, o ne išgelbėti – rizikų naujoje iniciatyvų įžvelgti galima, tačiau jos tikslai – visai kitokie.
„Aš norėčiau tiesiog į tai pasižiūrėti pozityviai ir čia yra projektas, kuris niekam nepadaro žalos“, – sakė R. Vainienė.
Visi turi žinoti savo atsakomybes
Pasak „Maisto banko“ vadovo S. Gurevičiaus, kai kalbama apie tai, jog „Maisto bankas“ nėra vienintelė organizacija, jaunanti paramą, reikėtų paminėti ir tai, jog pašnekovė R. Vainienė taip pat neatstovauja visų prekybininkų.
„Sąžiningai, tai, kad žmonės galės nusipirkti maistą, po „geriausias iki...“ – mano nuomone, tai nėra blogai. Mūsų tikslas nėra neleisti prekybininkams pardavinėti. Mūsų tikslas, skirtingai negu Rūta sako, užtikrinti, kad tas maistas nebus švaistomas, o šiuo metu mes tą užtikriname tuo, kad mes jį paimame dar tada, kai galima jį perduoti paramos gavėjui.
Dabar, jeigu jis bus parduodamas iki pačio paskutinio momento, ką Rūta sako, kad tai yra konstitucinė teisė, tai, ta prasme, mums reikia sulaukti tokios klimato kaitos, kai mes suprasime, kad Konstitucijoje ne tik tai yra. Ta prasme, naudodami produktus, jų nepardavę ir utilizuodami – mes darome milžinišką žalą. Iš tikrųjų, kam tikrai čia yra nauda, tai prekybininkui, bet aš abejoju ta nauda, nes prekybininkai kitose Europos šalyse irgi turi šią galimybę, bet yra labai sunku pasinaudoti šia galimybe, nes tu turi turėti atskiras lentynas tam“, – teigė jis.
Tam, kad rizikos nevirstų realybe, A. Gedvilienės teigimu, labai svarbu suprasti prekybininkų atsakomybę.
„Jie patys spręs, kokie produktai gali būti parduodami po termino, kaip informuoti vartotoją teisingai, kad vartotojas vėliau neateitų su pretenzija ir, man atrodo, mes be reikalo kalbame apie tai, kad nebus ko išdalinti. Visų pirma, tai, kad žmogus, kuris ateina pirkti, galės įsigyti pigiau, tinkamai informuotas, man atrodo, jog tai irgi yra tik nauda visai visuomenei, ypač, kai mes nuolatos kalbame apie labai dideles maisto produktų kainas“, – aiškino ji.
Pasak pašnekovės, reikia nepamiršti ir to, jog tai – ne vienintelė iniciatyva susijusi su maisto švaistymu.
„Mes kalbame lygiagrečiai ir apie kitą projektą, kur tuo pačiu prašome arba įpareigojame prekybininkus, jau numatyti savo planus, kaip jie kovos su maisto švaistymu, kaip jie teiks ataskaitas už savo pačių nusimatytą planą, kiek jie atiduos labdarai ir, kad jie, vis dėlto, turės turėti sutartis su labdaros gavėju, tam, kad labdaros gavėjas galėtų maisto produktus išdalinti nepasiturintiems“, – teigė A. Gedvilienė.
Visą laidą galite rasti Žinių radijo portale:
