- Šiandieninė siekiamybė – lyderystė. Kodėl formuojasi toks visuomenės lūkestis ir masinis troškimas?
- Šiais laikais vidutinybių nereikia – reikia asmenybių. Tačiau asmenybėms kilti trukdo labai didelis triukšmas – ir ne tik informacijos. Problema yra specialistų kompetencijose, kuomet nesugebama informacijos pateikti taip, kad žmogus sugebėtų ją persifiltruoti, nesugebama savo auditorijai atrinkti tokios informacijos, kuri negeneruotų triukšmo. Dabar generuojamas ne tik informacijos, bet ir pačių žmonių kompetencijų triukšmas.
Pirminis žmogaus lūkestis – saugumas ir troškimas būti reikalingam, tačiau būdamas vidutinybe jautiesi nesaugus, nes bet kas iš šalies atėjęs gali užimti tavo vietą ir tu tapsi niekas. Žinoma niekas to nenori. Pirmiausia asmuo nežino, kuo nori būti, bet yra įsitikinęs, kad turi atliepti visuomenės lūkesčius. Bėda, kad iki galo neaiškūs, kokie tie visuomenės lūkesčiai: lyg išskirtinumo poreikis, profesionalumo reikalavimas, bent kiek arčiau prieinančių ir jų galimybių neigimas.
Anksčiau žmogaus evoliucija vyko lėtai, viskas sukosi apie Dievą, viską aiškino Dievas; dabar žmogus pats turi atsakyti į klausimus, o tai yra sunku. Nulipęs nuo arklo, nulipęs nuo ašinės sistemos jis turi sąmoningai mąstyti.
- Sąmoningas mąstymas veda prie kitoniškumo. Tai palanki dirva asmenybėms?
- Asmenybė žino, kas jis yra; jis nebijo, kas jis yra; jis nebijo teigti, kas jis yra; asmenybė siekia savo, o ne visuomenės primesto tikslo. Asmenybė kaip ir profesionalas prisiima atsakomybę už tai, ką jis daro. Asmenybei nebūtina būti architektu. Asmenybė gali būti ir taboro veikėjas: svarbiausia, kad jis nebijo teigti, kas jis yra, jis nebijo savo žodžių.
- Asmenybė – nebūtinai lyderis. Kokios kompetencijos žmogų paverčia lyderiu?
- Verta iškelti hipotezę, kad lyderio kelias prasideda nuo traumų, kai žmogus turi mažą savivertę, bet gilų suvokimą. Pastarasis – iš nepripažinimo.
Jeigu vaikystėje jauteisi gerai, tikėtina, kad tikruoju lyderiu netapsi, bet, žinoma, negalima absoliutinti. Pavyzdžiai rodo, kad tikrieji lyderiai atėjo iš nepilnavertiškumo komplekso, mažos savivertės ir bandymus per kitus žmones atgauti savivertę. Pasižiūrėkime į Steve Jobs, Hitlerio, Napoleono biografijas... Trauma turi labai didelę įtaką.
Ką matome šiandienos Lietuvoje: begalinėje nežinomybėje esančius žmones, kuriems įskiepytos kitų pažiūros, pavyzdžiui, dėl išsilavinimo – kad ir „popieriaus“ siekimas. Tai absoliutus asmenybės niveliavimas. Visi „daro“, viską „žino“, bet neturi atsakomybės savo srityse. O iš kur bus atsakomybė, jei didžioji dalis tokių „specialistų“ yra nuėję tuo keliu ne todėl, kad tai buvo giluminis troškimas, bet kažkieno primestas lūkestis.
- Žmogus neturi laiko galvoti apie „tikruosius kelius“ ir gyvenimo prasmę – reikia pragyventi, reikia prasimaitinti...
- Blogai! Anot H. Erikson, laikas yra skaidomas į „greitąjį“ ir „lėtąjį“. „Greitasis“ – tai planuojamas ir vedantis į niekur, nes akimirka veja akimirką ir nelieka laiko suvokti, kas esame. Kai laikas „greitasis“, kai viskas sustyguota, viskas – net ir žmogus – yra pakankamai fragmentiški.
Štai kaimo žmogus dažniau yra laimingas, mat jis turi savo įgūdžius ir vadovaujasi ciklais: ryte šeria gyvulius, pavasarį sėja, rudenį pjauna. Kaimo žmogus nepeikia kito dėl to, kad jis kitaip melžia karvę.
O mes siekiame sustyguoti gyvenimą ir taip save įprasminti. Bet juk gyvenimo prasmė ne tame. Mes gyvename ekonominėje visuomenėje. O ekonomika – pirmiausia nuolatinis lūkestis, pardavimai, nuolatinis pinigų kiekio didinimas. Ekonomikos sistemoje turi būti ne geras, bet geresnis už kitus.
Vaikai iracionalūs – nemąsto apie pasekmes, todėl jie puikūs dailininkai, sportininkai, puikiai debatuoja. O mes? Mes mąstome apie nesaugumą, bijome būti demaskuoti, bijome iškristi iš sistemos, kas vėl kelia nesaugumo jausmą.
- Mes kalbame apie įvaizdžių pasaulį, žaidimą įvaizdžiais-kaukėmis.
- Kiekvienas žmogus yra prekės ženklas. Vieni prekių ženklai žaidžia įvaizdžiu, kiti – vertybių ir iš to kylančios tapatybės sistema. Žmogus turi siekti tapatybės – ne įvaizdžio, nes šis yra tik paviršutiniškumas. Net ne gebėjimų, bet tapatybės „pardavimas“ darbo rinkai, socialinei grupei ar viešumai būtų idealus variantas. Deja, taip nėra. Kita vertus, kai sako, kad darbo nėra, aš esu linkęs tikėti, kad ne darbo, bet asmenybių trūksta.
- Kaip kurti tapatybę?
- Pirmiausia reikia suvokti, kas tu esi: išgirsti tylą ir balsą savyje. Tada pakanka suvokti savo norą ir nebijoti. Atrodo naivu? Bet kada taip bandėte? Pabandykite!
Kalbant apie savo norą, jis negali būti rezultato formos – pinigai, šlovė ar valdžia. Noras turi būti procesas, o ne rezultatas. O štai pinigų leidimas, manipuliavimas valdžia yra viso labo terapija. Terapija, kuri atspindi tam tikras žmogaus vertybes.
Ir ne kiekvienas žmogus gali būti lyderis. Kad ir kaip besvarstytume, vieni išsiugdome save kitų išnaudotojais, kiti – išnaudojamais. Tik reikia nepamiršti, kad gyvenimo kokybė slypi ne galimybėse įsigyti itališką sofą.
Neformalios saviugdos straipsnių ciklas - bendras DELFI ir VšĮ „Sėkmės mokykla“ projektas, kuriuo siekiama kurti atsakingų piliečių visuomenę, ugdyti papildomas asmens kompetencijas ir didinti vidinį potencialą.
