Įstatymas vadinasi nekaltai - Mokesčių administravimo. Pataisų tikslas taurus: „siekiama susiaurinti galimybes išvengti mokesčių mokėjimo“.
Viešojoje erdvėje buvo paskelbta, kad pataisomis siekiama iš trečiųjų asmenų periodiškai gauti kuo daugiau informacijos, kuria remiantis būtų galima operatyviai identifikuoti mokesčių nemokėjimo riziką ir apmokestinti nedeklaruotas pajamas, tarp jų ir įgytas iš neteisėtos veiklos. Be to, finansų rinkų dalyviai Valstybinei mokesčių inspekcijai turės teikti informaciją ne tik apie asmenų atidarytas ir uždarytas visų rūšių sąskaitas, bet ir apie apyvartas jose ir likučius, palūkanas, skolinius įsipareigojimus, vertybinius popierius, draudimo įmokas, pensijų draudimo įmokas bei „visą mokesčių administravimui reikalingą informaciją“.
Išverskime į lietuvių kalbą. „Tretieji asmenys“, daugeliu atvejų, yra bankai. „Periodiškai gauti visą reikalingą informaciją“ reiškia, kad valdžia siekia praktiškai nekontroliuojamo ir nuolatinio prisijungimo prie bet kurio iš mūsų sąskaitos banke. Šalyje, kurioje iki šiol nėra įstatymo, reglamentuojančio banko paslaptį, tai yra tolygu mandatui be atsiskaitymo kam nors kontroliuoti bet kurio piliečio einamojo laikotarpio finansus.
Eilėje laukia žvalgybos ir kontržvalgybos įstatymas, kuriame jėgos struktūros taip pat dėsto, kaip galima kovoti su išorės ir vidaus priešais kontroliuojant asmens duomenis ir jo finansų srautus. Ir jos puikiai suvokia, kad būtent dabar yra tas momentas, kai bet koks individo ar banko vapaliojimas apie asmens duomenų apsaugą ar banko paslaptį gali būti stabdomas paprasta komanda: „Tylėt. Taip bus visame pasaulyje“.
Ir visai nesvarbu, kad visame civilizuotame pasaulyje šitie procesai yra kur kas aiškiau reglamentuoti ir tiksliau aprašyti. Nesvarbu ir tai, kad bankai Lietuvoje šiuo metu visus savo resursus skiria pasirengimui sklandžiam euro įvedimui ir su tuo susijusių informacinių sistemų pritaikymo projektų įgyvendinimui, todėl tokio tipo sprendimai galėtų iš esmės apsunkinti ir šiaip jau sudėtingą ir labai įtemptą procesą.
Apibendrinant galiu pasakyti, kad tokio masto valstybės įsiveržimo į privačią asmens teritoriją Lietuvoje dar nebuvo, tačiau visuomenė pasiūlymus tarsi praleido pro ausis. Bankai kol kas yra bene vieninteliai naujų siūlymų priešininkai.
Pirmiausia, šventas kliento sąskaitos apsaugos principas yra vienas svarbiausių pasitikėjimo bankais įrankių (47 mlrd. litų sąskaitose yra akivaizdus tokio pasitikėjimo įrodymas).
Antra, šiuo metu veikianti informacijos teikimo viešajam sektoriui numatytais atvejais sistema nėra efektyvi ir visiškai atitinkanti valdžios institucijų poreikius, tačiau ji yra veiksni. Ją galima tobulinti elektroniniame formate, tačiau nereikia perdaryti iš esmės.
Trečia, neegzistuojant informacijos gavėjų atskaitomybės ir kontrolės reglamentavimui, periodiškas ir masinis informacijos monitoringas gali virsti nekontroliuojamu ir labai pavojingu procesu, galinčiu sugriauti ne tik bankų, bet ir Lietuvos verslo pasitikėjimą, pabloginti šalies ekonomikos augimo perspektyvas. Bankinės paslapties apibrėžimas ir labai aiškus monitoringo tvarkos bei atskaitomybės aprašymas turėtų būti patvirtinti anksčiau nei tokie siūlymai.
Ketvirta, toks įrankis bus aiškus signalas didelei daliai bankų klientų: „jokių bankinių operacijų, atsiskaitymai tik grynaisiais“. Jei nežinosiu, kas ir kada stebi mano sąskaitą, tai kaip galiu būti tikras, kad rytoj nesusilauksiu pareigūnų vizito ar bent jau smalsių klausimų? Valstybė kuria ne kontrolės mechanizmą, valstybė kuria netikrumo ir baimės atmosferą - tai yra akivaizdus Lietuvos valstybės pralaimėjimas.
Ties šia dalimi norėčiau apsistoti kiek ilgėliau. Formaliai Vyriausybė ir dalis Seimo narių deklaruoja siekį kovoti su šešėline ekonomika ir mažinti grynųjų pinigų naudojimą.
Premjeras (rimtu veidu) dėstė apie siekius nustatyti atsiskaitymų grynaisiais pinigais lubas ties 10 000 litų. Parengtas netgi įstatymo projektas, kurio neskubama priimti Seime, kaip ir bankų paslapties teisinio reglamentavimo nuostatų, kurias daugiau kaip prieš metus parengė Lietuvos banke suburta specialistų grupė. Nenuostabu - beveik visos vyriausybės veiklos pradžioje deklaruoja ketinimus kovoti su grynųjų pinigų plėtra, bet baigia ten kur pradėjo.
Grynųjų pinigų cirkuliacijoje daugėja netgi sparčiau nei auga infliacija. Grynųjų pinigų kiekis tenkantis vienam asmeniui auga labai sparčiai, o tai reiškia, kad dauguma žmonių laiko vis didesnius banknotų kiekius namuose, biuruose ir slėptuvėse. Vien grynųjų litų apyvartoje dabar yra apie 11 milijardų. Jei 2001 metais vienam šalies gyventojui, įskaitant vaikus, teko 938 grynieji litai, tai 2011-aisias - 3558. Ypač sparčiai grynųjų daugėja pastaraisiais metais: Lietuvos banko duomenimis 2010 metais jų padaugėjo 11,2 proc., o 201-aisiais - net 22,7 proc. Ir tai tik litai, neskaičiuojant grynųjų sumų eurais bei doleriais.
Nepaisant didelių trūkumų, popieriniai pinigai turi pranašumų, lyginant juos su kitomis pinigų formomis. Svarbiausias jų – grynieji pinigai yra anoniminiai, o tai reiškia, kad išlaidas galima išlaikyti konfidencialiomis, paslėptomis nuo mokesčių administratorių ir kontroliuojančių institucijų.
Elektroninių pinigai turi būti laikomi trečiosios šalies (bankų, mobiliųjų operatorių, duomenų ir kt.) saugykloje, todėl jie visuomet turi sąsają su savininku. Kai kurios valstybės institucijos turi "turto konfiskavimo" galias, jos gali areštuoti banko sąskaitas, nusirašyti pinigus ir todėl, žmonės turi realią ir pagrįstą baimę laikyti visus savo pinigus banke.
Ir tai tik dalis problemos. Įvairios reguliacinės „pažink savo klientą“ priemonės, įpareigojimai teikti daugybei Lietuvos vyriausybinių institucijų brangina bazinių finansinių paslaugų, tokių kaip sąskaitų aptarnavimas, ar mokėjimo paslaugų tiekimą klientams. Augant sąskaitų palaikymo sąnaudoms dėl vis augančių reguliacinių reikalavimų, įpareigojimų dirbti viešojo sektoriaus institucijų darbą, netikrumo dėl institucijų didelio domėjimosi bankų klientų operacijomis, mažėja potencialių klientų, kurie gali ir nori atitikti tokius reikalavimus, skaičius.
Politikai ir reguliuotojai mėgsta pasigirti įdėtomis pastangomis, tačiau, kaip rodo dauguma studijų, toks reguliavimas yra mažai efektyvus ir tarnauja tiems, kurie kuria reguliavimo priemones ir institucijų darbuotojams, kurie turi veiklos, kurios efektyvumas nėra pamatuojamas bei šešėlinės ekonomikos veikėjams, kurie daugiausia ir naudoja grynuosius pinigus. Kaip rodo LB skelbti duomenys, daugiau kaip 80 procentų mokėjimų grynaisiais pinigais vyksta ne bankuose. Tačiau tokiu būdu politikai auginasi reitingus sąskaita tų, kuriuos reguliuoja. Šiuo atvejų bankų sąskaita.
Būčiau naivus, sakydamas, kad sąskaitos bankuose neturi būti prieinamos atsakingoms institucijoms. Civilizacijos pasiekimais naudojasi ne tik sąžiningi piliečiai, bet ir sukčiai. Tačiau tai turi būti daroma tik labai atsakingai ir skaidriai, aiškiai numatant kokiais atvejais ir kas gali gauti konkrečią informacija. Sąskaitų savininkai turi būti tikri, kad bet kuris tyrėjas ir inspektorius kada panorėjęs negalės pasinaudoti vertinga informacija, nebandys sužinoti verslo ar su nuosavybės disponavimu susijusių komercinių ar asmeninių paslapčių. Kiekvienas „žiūrėtojas“ turi būti aiškiai fiksuojamas, o klientas, esant reikalui, turi turėti teisę žinoti, kas ir kodėl rausėsi jo elektroninėse piniginėse.
Nereikia apsimesti, kad nežinome, kad ne bankuose yra didžiausias šešėlis ir kur yra didžiausios galimybės papildyti iždą ir nesąžininga apgaudinėti savus ir Europos Komisiją, kad neva numatytos priemonės pagerins mokesčių surinkimą ir prisidės prie palankesnio konvergencijos pažangos vertinimo.
Grynųjų pinigų naudojimo didėjimas yra savanaudiškų valdžios institucijų ir galiomis piktnaudžiaujančios vyriausybės tiesioginis rezultatas. Jei valdžios institucijos nors kiek labiau gerbtų piliečių privatumą ir nuosavybę, jei, pataikaudamos šešėliniam verslui, neremtų ir nesubsidijuotų grynųjų pinigų naudojimo, grynųjų pinigų mažėtų – ir tai būtų naudinga skaidriai veikiančiam verslui, teisingumui bei visuomenės gerovei. Elektroniniais pinigais besinaudojantys piliečiai ir įmonės neturėtų padengti dar ir grynųjų pinigų apyvartos sąnaudų.
Politikai ir dalis verslo nesako, kad grynieji yra gerai – jie sako, kad bankų požiūris į grynuosius pinigus yra blogas. Jie nesako, kad su šešėliu nereikia kovoti. Jie sako, kad reikia atsižvelgti į sukuriamus nepatogumus. Jie neginčija, kad grynieji yra atgyvena, jie tiesiog priduria, kad tai labai patogu. Jie nesako, kad grynųjų naudojimas reiškia didžiausius socialinius kaštus, jie sako, kad bankų grynųjų pinigų įkainiai, atspindintys cirkuliacijos kainą yra pernelyg aukšti.
Diskusija, kaip čia patogiau pasakius, primena kirpėjos ir kosmetologės ginčą, kaip geriau maskuoti kliento gumbą ant kaktos – pudra ar plaukų sruoga.
Nenuostabu, kad tokioje sistemoje atsirado ir sparčiai tobulėja grynųjų pinigų išdavimo ir priėmimo paslaugos, kurias teikia prekybos tinklų kasininkės, valstybinės įmonės „Olifėja“ terminalai, „Lietuvos pašto“ skyriai ir iš žlugusio banko nupirkti kioskai, naujai atsirandantys mokėjimo automatų tinklai ir panašiai. Kitaip tariant, grynųjų pinigų išdavimo ir priėmimo taškų yra gerokai daugiau nei visų bankų skyrių kartu sudėjus. Ir sparčiai daugėja.
Bet ir tai dar ne viskas. Valstybė 400 000 žmonių pensijas pristato į namus. Grynaisiais. Nemokamai.
Nieko nėra blogiau, nei nemokamos paslaugos iliuzija. Valstybei ši paslauga kasmet kainuoja 18 milijonų litų. Ar reikia geresnio ženklo, kad valdžia iš esmės nenusiteikusi migruoti iš grynųjų pinigų teritorijos?
Prisipažinsiu, buvau naivus, manydamas, kad šios kadencijos Seimas iš tiesų sieks mažinti grynųjų pinigų karaliavimą Lietuvoje ir taip mėgins mažinti šešėlį. Tai, ką iš tiesų reikėtų riboti, stringa ir neveikia, o tai, kas pažeidžia asmens privatumą ir dar labiau skatins grynųjų naudojimą, teisėkūros džiunglėse rieda tarsi buldozeris.
Anądien išgirdau, kad viena iš naujųjų alternatyvių elektroninių atsiskaitymų sistemų kūrėjų paskelbė pradėsianti teikti grynųjų pinigų įmokėjimo ir išgryninimo paslaugas. Ir niekam nebuvo keista. Keista.