„Kaip gyventi, kad nedarytume žalos Žemei, nepažeistume jos, kaip vientiso gyvo organizmo?“ – retoriškai klausia ekonomistė Indrė Kleinaitė, nepriklausoma atsakingo verslo ekspertė.
Siekdamas skatinti atsakingo verslo idėjas Lietuvoje, Vilniuje veikiantis Šiaurės ministrų tarybos biuras suteikė galimybę įvairaus verslo atstovams geriau susipažinti su skandinaviškuoju patyrimu.
Vos prieš pora savaičių iš kelionės sugrįžo 14 lietuvių grupė. Savaitę trukusioje stažuotėje Norvegijoje ir Švedijoje jie domėjosi ekologiškų produktų gamyba bei prekyba. Tai daugiausia jauni, netipiškai mąstantys žmonės, smulkiojo verslo atstovai, patys aktyviai prisidedantys prie aplinkai nekenksmingo gyvenimo.
Atsisakė karjeros
Valdas Kavaliauskas – ūkininkas sūrininkas iš Varėnos rajono. Į kaimą jis persikėlė prieš penkerius metus, atsisakęs svaiginančios karjeros tarptautinėje kompanijoje. Finansų ir įmonių valdymo specialistas pakeitė savo gyvenimą, kai rado atsakymą į svarbiausią klausimą: kas svarbiau – būti arba turėti.
Dabar jis melžia 15 ožkų, iš kaimyno perka karvės pieną ir pagal Prancūzijoje išmoktą receptą gamina fermentinius bei pelėsinius sūrius. Keturiasdešimtmečio ribos dar neperžengęs vyras Vilniuje turi nuolatinių pirkėjų būrį ir drąsiai galėtų plėsti savo verslą. Daugiau nei prieš dvejus metus gražiai dzūkuojantis netipiškas ūkininkas įsteigė valgytojų ir gamintojų asociaciją „Viva sol“, kuri skatina ryšius tarp miesto (valgytojų) ir kaimo (gamintojų). Ši asociacija pagrįsta kameriniu bendravimu – valgytojai su gamintojais susipažįsta turgelyje ir per degustacijas, kartais net pakviečiami į kaimą.
Tačiau Valdas plėsti ūkio neketina, nes tuomet netektų prasmės jo pirmutinis apsisprendimas: kas svarbiau, būti ar turėti. Daugiau laikant gyvulių, tektų daugiau dirbti, nebeliktų laiko džiaugtis gyvenimu. Daugiau uždirbti jis nenori – asmeniniams poreikiams visiškai pakanka dabartinės verslo apimties.
Prieš bet kokias monopolijas
Smulkaus ūkio savininkas Valdas brangina glaudžius ryšius su savo pirkėjais ir nenori komercializuoti savo veiklos. Iš dalies todėl jis nesiekia įgyti ekologinio ūkio sertifikato, nors gyvena švarioje aplinkoje, laikosi tokiems ūkiams taikomų principų. „Tai man nepriimtina. Ekologinis ūkininkavimas, kokį mačiau Švedijoje ir Lietuvoje, mažai ką bendro turi su darniu vystymu“, – teigia V.Kavaliauskas.
Dzūkijos ūkininkas vengia bet kokios monopolijos. Jis įsitikinęs, kad geriausias kokybės rodiklis yra ne sertifikavimo ženklai, o iš lūpų į lūpas perduodama informacija ir sugrįžtantis pirkėjas.
Indrė Kleinaitė pastebi: organinė žemdirbystė iš tiesų sprendžia daug aplinkosaugos problemų, tačiau nemažai yra ir taisytino. Juk ekologiški produktai dažniausia realizuojami nesuyrančiose pakuotėse ir gabenami dideliais atstumais aplinkai kenksmingu transportu, taigi taip pat prisideda prie aplinkos taršos.
Pradžioje buvo poreikis
„Augant gyvenimo kokybės suvokimui, žmonės vis daugiau dėmesio skiria ne kiekybei, o kokybei. Žmonės susimąsto, kada naudoti automobilį, kokiame būste gyventi ir, žinoma, kokį maistą valgyti. Jau užtektinai investavę į būstą ir automobilį, lietuviai pagaliau pradeda suprasti skirtumą ir maiste“, – ironizuoja Vytautas Ratkevičius, sostinėje žinomas kaip Užupio šerifas ir Tymo (ekologiškų produktų) turgelio iniciatorius. Būtent į šį turgelį ketvirtadieniais su savo sūriais atvažiuoja ir Dzūkijos ūkininkas V.Kavaliauskas.
Praėjusių metų viduryje turgelis atsirado taip. Būdamas sveiko maisto šalininkas, Vytautas anksčiau daug laiko sugaišdavo, kol aplakstydavo visą miestą ieškodamas šeimai tinkamų produktų. O vieną dieną nusprendė, kad geriausia būtų sveikų produktų turgų įsteigti šalia namų. Užupio bendruomenė tam pritarė. „Buvome užsispyrę valgytojai. Buvo poreikis – atsirado ir ekologiškų produktų pasiūla“, – savo patirtimi dalijasi neformalus Užupio lyderis V.Ratkevičius. Jis mano, kad šis turgelis padėjo pralaužti ledus ir kitose miesto seniūnijose. Galimybė iš pirmų rankų netoli namų įsigyti kokybišką produktą dėl įvairių biurokratinių kliūčių anksčiau atrodė sunkiai įsivaizduojama.
Asmeninė iniciatyva – jėga
„Auginame tris vaikus. Mūsų pirmagimė buvo labai alergiška“, – savo istoriją pasakoja prekybą ekologiškais tekstilės gaminiais, daugiausia skirtais kūdikiams ir vaikams, prieš keletą metų pradėjusi Nomeda Sabeckienė.
Patyrę, kad Lietuvoje neįmanoma įsigyti jautriai odelei tinkamų sauskelnių ir apatinių drabužių, tėvai jų ieškojo užsienyje, taip pat internetinėse parduotuvėse. Paskui pagalvojo, kad su panašiais sunkumais veikiausiai susiduria daugiau Lietuvos gyventojų. Negi jie verti tik antrarūšių prekių? Pradėjus domėtis išaiškėjo, iki kokio masto šiandien išaugo problema. Medikai nuo seno rekomenduoja kūdikiams natūralios medvilnės drabužėlius, nors šios kultūros auginimas pasaulyje yra labiausiai chemizuotas, pasėliai – genetiškai modifikuoti. Nomeda apgailestauja, kad jaunoms mamoms apie tai niekas neaiškina, neperspėja.
Nomedos, Vytauto, Valdo patirties pavyzdžiai įrodo paprastą dalyką. Asmeninė iniciatyva daug reiškia. Ji pritraukia bendraminčius, skatina sekti geru pavydžiu. „Esu įsitikinusi, kad Lietuva galėtų visiškai pereiti prie ekologinės žemdirbystės ir visoje pramonėje taikyti aplinkosaugines praktikas. Gal tai skamba kaip utopija, tačiau visi kartu galime prisidėti prie jos įgyvendinimo“, – optimizmo nestokoja I.Kleinaitė.
