Ant vieno pastato kampo Prienuose kabo užrašas – „Batų taisykla“, o palipus vos keletą laiptų jau atsiduri batų taisykloje.
Kai lankomės, Surenas kaip tik taiso vienos moters avalynę, o kita užbėga pasiimti rankinės. „Reikėjo sutvarkyti užtrauktuką“, – sako jis ir už darbą moters prašo 2 Eur atlygio.
Jis mus vedasi į kitą kambariuką nei yra jo darbo vieta, apsitvarko ir prašo prisėsti ant sofos, o pats tuo tarpu sėdasi ant kėdės.
„Aš esu Surenas. Čia yra mano dirbtuvės, esu batsiuvys“, – tvarkinga lietuvių kalba sako jis.
Vyras pasakoja, kad prieš daug metų jo gimtojoje Armėnijoje vyko karas, o jis čia, 1992-aisiais, kai atvyko, ieškojęs ramesnio gyvenimo. Kaip teigia, čia, Prienuose, tuo metu jau gyvenęs jo svainis, kuris taip pat buvo iš Armėnijos.
„Iš pradžių atvykau aš, po mėnesio mano žmona su sūnumi. Paskui, Lietuvoje, po 7-erių metų gimė ir mano dukra“, – šypsosi jis.
Iš pradžių vyras dirbo vienoje šašlykinėje, kiek vėliau, kitoje, o su laiku pasakoja atidaręs ir savo kavinę.
„Kavinę buvome atidarę Prienuose. Žmona vadovavo, aš gaminau, bet viską uždarėme per 2008-ųjų krizę“, – sako jis, tačiau užsimena visada šalia visų kitų verslų ir darbų taisęs batus.
„Man klientų ir dabar netrūksta, tikrai nesiskundžiu. Man malonumas čia, noriu ateiti ir dirbti. Aš myliu savo darbą, neįsivaizduoju, ką dar galėčiau daryti.
99 proc. klientų – geri, o tas likęs 1 proc. – visokių būna“, – juokiasi jis, bet pabrėžia nė vieno blogu žodžiu tikrai neminintis.
„Aš esu dėkingas Dievui, kad čia gyvename. Dabar čia yra mūsų antrą tėvynė“, – sako jis.
Kol kalbamės, į taisyklą įeina moteris ir Surenui paduoda ryšulį šviežios mėsos, kurią jis įdeda į šaldytuvą.
Nors jis pats kuklinasi, galiausiai papasakoja, kad pažįstamiems armėnas kartas nuo karto pamarinuoja šašlykus. Nors visų gero šašlyko marinato paslapčių neišduoda, sako, kad prieskonius jam atsiunčia iš Armėnijos.
Į savo kitą tėvynę, Armėniją, Surenas sako kartas nuo karto grįžtantis, tačiau retai. Paskutinį kartą buvo prieš 2-ejus metus, bet netrukus trumpam ten išvyksta jo žmona.
Į Lietuvą gyventi vyras nori atsivežti ir savo brolį, bet dabar, dėl visų apribojimų, susijusių su pandemija, kaip teigia, tai nėra įmanoma.
„Praeis viskas, gal atvyks vėliau“, – sako jis.
Atsisveikindamas Surenas užsimena neatmetantis varianto kada nors vėl atidaryti savo kavinę.
„Bet labai mėgstu ir lietuvišką maistą“, – aiškina jis ir juokiasi, kad kitur valgydamas šašlykus jų skonio nekomentuoja.
