„Ferumetos“ savininkė ir komercijos vadovė Aistė Micevičiūtė „Delfi“ pasakojo, kad baigė teisės studijas Vilniuje. Prieš kelerius metus ji priėmė iš užsienio grįžusio tauragiškio Roko Zinkevičiaus siūlymą prisijungti prie užgimstančio verslo.
„Emigruoti“ į Tauragę
„Rokas čia augęs, čia gyvenęs. Kaip ir dauguma, po mokyklos išvažiavo studijuoti, dirbo kitose įmonėse ir, galų gale, nusprendė grįžti į Tauragę. Po keleto įmonės egzistavimo mėnesių pasikvietė mane į tą verslą, idėją. Man patiko, kaip tik tuo metu ieškojau, kur realizuoti save“, – pasakoja A. Micevičiūtė.
„Vadinu save emigrante į Tauragę“, – priduria iš Raseinių kilusi įmonės savininkė.
Pasak jos, 2018 metais įkurta įmonė iš pradžių ketino dirbti su žaidimų aikštelėmis, tačiau klientūra pakreipė bendrovės veiklą kita linkme, tad sumanymo atsisakyta. Dabar bendrovė gamina konstrukcijas, komponentus kitai produkcijai.
„Jeigu iš tų stambiagabaričių, nestandartinių – transportavimo paletės, kurios naudojamos labai įvairiai: vamzdžiams laikyti, durims pervežti, kompresoriams sandėliuoti, transportuoti. Ir dar viena dalis – baldai, furnitūra, bet šiandien siūlome ne tik metalinę dalį, o ir sukomplektuotą su medžiu“, – pasakoja komercijos vadovė.
Bendrovės pavadinime „Ferumeta“ užkoduotas ir jos veiklos pobūdis (lot. ferrum – geležis, metallum – metalas).
Komercijos vadovė sako, kad Tauragė turi privalumų, kadangi netoli uostas – Klaipėda. Kita vertus, transporto srautai čia nedideli, nėra daug išvykstančių krovinių, tad logistikos požiūriu buvo sunkiau.
Nuotraukų galerija:
„Toli yra ir mums reikalingų žaliavų, medžiagų tiekėjai. Tad logistiškai išeina nemaži transportavimo kaštai. Bet čia turime sąlyginai mažą konkurenciją, nes tokio tipo įmonių, kaip mūsų, čia nėra daug. Kuo mūsų stiprybė pasižymi, kad turime kokybės sertifikatus. Mūsų pridėtinė vertė klientui – kokybė ir greitis“, – sakė A. Micevičiūtė.
Vis dėlto Tauragė pasirinkta neatsitiktinai – pirmiausia tai buvo įmonės įkūrėjo sumanymas grįžti į gimtinę.
„Jis sako „čia gimiau, čia augau“, viskas atrodė žinoma, paprasta ir lengviau. Gal ir patalpų, ir visos pradžios atžvilgiu lengviau, negu pradėti verslą tame pačiame Vilniuje, kur jis gyveno tuo metu“, – teigia įmonės atstovė, šiuo metu bendrovei nuomojant patalpas ir dirbant trijuose pastatuose.
Dar vienas Tauragės privalumas jai yra glaudus verslo atstovų būrys.
„Tai nėra didelis miestas ir daug paprasčiau bendrauti nei didmiesčiuose. Čia vieni kitus pažįsta“, – sako A. Micevičiūtė.
Jos teigimu, būdama ne vietinė pakankamai greitai integravosi į aplinką, nors dar yra nustembančių dėl „moters su metalu“.
Metalo žiema ir vasara
A. Micevičiūtės teigimu, net ir šiame sektoriuje svarbus metų laikas, nuo to priklauso gaminių paklausa. Norint išlaikyti pajamų stabilumą reikia išskaidyti gamybą.
„Produktus stengiamės diversifikuoti pagal žiemos, vasaros sezoną: vieni gaminiai labiau vasaros, kiti – žiemos. Statybiniai angarai: žiemą daug ramesni mėnesiai, pas juos (Skandinavijoje – red.) žiema gilesnė negu pas mus, tai čia yra kritimas, o baldų dalys yra kaip tik labiau žiemos gaminys“, – kalbėjo pašnekovė.
Aprodydama kai kurias cinkuotas angaro (potencialiai – ir šiltnamio, palapinės) dalis ji paaiškino, kad gaminiai atsakingai testuojami tiek vidaus patikros, tiek išorės kontrolės metu.
„Kiekvieną konstrukcijos dalį patikriname magnetiniu testu, ar viskas yra kokybiška. Burbuliukai iššoka, matosi žyma (jeigu atsirastų broko – red.)“, – teigė A. Micevičiūtė.
Paklausus, ar domintų dalyvavimas kariuomenės užsakymuose, ji atkreipė, kad konkursuose bendrovė bandė sėkmę, bet ten užsakovams „reikia, kad visas gaminys būtų jau surinktas, pilnas, ką ne visada galime pasiūlyti“.
„Domėjomės ir buvo vienas iš mūsų klausimų praėjusių metų pabaigoje, ką galėtume gaminti. Reikalingi papildomi sertifikatai, tam tikra įranga, kuria reikėtų įsigyti. Mes negalime prisidėti prie karo pramonės, nes ten irgi yra reikalavimų“, – komentuoja ji.
Tačiau prasidėjus karui Ukrainoje bendrovė stengėsi padėti, pavyzdžiui, generatoriais.
„Neseniai patys inicijavome, sukūrėme, toliau kalbėsime apie labdarą, krosnelių gamybą, kadangi Tauragė bendradarbiauja su Ternopiliu, tai bandome, kuo galime, prisidėti“, – sako A. Micevičiūtė.
Kryptis į Šiaurę
Įmonės savininkė pasakoja, kad Lietuvos rinka maža, tad žaliava, kol pasiekia šalį, pabrangsta.
„Perkame žaliavas brangiau negu mūsų kaimynai, kurie turi didesnę rinką. Tai čia yra konkurencinio pranašumo neturėjimas, jeigu lyginsime su kaimynine Lenkija, kuri turi ir metalo gamyklas.
Energetikos kainos ir kylantis darbo užmokestis, jeigu mes lyginame save su lenkais ar arba latviais“, – kitus iššūkius vardija pašnekovė.
Beje, su latviais konkuruojama dėl tos pačios skandinavų rinkos.
„Mes irgi turime uostą, bet jeigu lyginsime su Latvija, tai mūsų uostas yra brangesnis ir čia transportas nori vežti mažiau, nes jiems kainuoja brangiau. Tai dažnai iš mūsų kroviniai važiuoja ne į Klaipėdą, o į Latviją ir plaukia iš ten“, – komentuoja A. Micevičiūtė.
Anot jos, varžytis tenka ir su toliau gyvenančiais kaimynais.
„Konkuruojame su latviais. Labai priklauso nuo to, koks produktas. Konkuruojame ir su kinais, su lenkais, italais. (…) Žinoma, Latvijos rinka irgi yra maža, bet jie yra konkurencingi toje vietoje, nes turi metalo apdirbimo įmonių – ir didelių – tikrai nemažai“, – kalba ji.
Bendrovė apie 90 proc. produkcijos eksportuoja, tad Lietuvos ekonomikos ar pramonės padėtis nelabai paveikia įmonės veiklą.
„Lietuvos greitėjimas ar lėtėjimas nepadaro įtakos mūsų darbams, nes čia turime labai mažai (pardavimų – red.). Mus gal labiau veikia kas vyksta pasaulyje, metalo rinkoje. Sueco kanalas sustoja – mes tą pajaučiame.
Plastiko fabrike stoja darbas arba Skandinavijoje vyriausybė stabdo projektus – mums tai daro įtaką, į tai reaguojame“, – kalba komercijos vadovė.
Anot jos, dabar bendrovė eksportuoja ir į Suomiją, Angliją, „nemažai gaminių iškeliauja į Prancūziją. Ten rinka šiandien sustojusi“, sako moteris.
Prognozuodama žaliavų kainas ji teigia, kad šiuo metu metalo rinkose matyti stabilumas, tačiau ateitį numatyti sudėtinga.
„Turime susiradę daugiau tiekėjų. Jeigu prieš tai dirbome su dviem, tai šiandien turime iki penkių“, – apsidraudimo dėl žaliavų sprendimus nusakė atstovė.
Apie požiūrio skirtumus: „Toks lygis mūsų netenkina“
A. Micevičiūtė komentuoja, kad šiuo metu įmonėje dirba vienas žmogus iš Ukrainos, jis atvyko dar iki karo pradžios toje šalyje, atvažiavo su šeima. Kiti gi ukrainiečiai išvyko ginti savo šalies. Būta bandymų darbinti ir žmones iš tolimesnių kraštų.
„Bandėme, bet labai sudėtinga dėl kokybės supratimo, kultūrinių dalykų, tikrai labai sudėtinga. Bandėme su filipiniečiais, kazachais, bet tiesiog yra per didelė takoskyra kokybinio supratimo – tarp to, ko mums reikia ir to, ką jie daro ir kaip jie įsivaizduoja“, – sakė moteris.
„Kvalifikacija skiriasi. Tai, kas pas juos laikoma gerai ir kokybiškai ir laikoma sertifikuotu žmogumi, pas mus yra tik nesertifikuoto lygio. Jeigu žiūrėtume į suvirinimą, tai mūsų toks lygis netenkina“, – patikslino ji.
A. Micevičiūtės teigimu, specialistų trūksta visur, tad bendrovė nevengia ir mokyti žmonių.
„Pagrindinė mūsų „duona“ turbūt suvirintojai, tai apmokome, sertifikuojame. Bendradarbiaujame su Užimtumo tarnyba, darome su ja turus per regioną, pristatinėdami, kokios yra darbo galimybės, vykdomos darbdavių mugės. Ieškome ir per įmones, kurios atveža darbuotojus iš kitų šalių“, – sako pašnekovė.
Anot jos, atlyginimai bendrovėje nėra mažiausi.
„Yra specialistų, kurie turi įgiję kitą lygį ir – gerokai didesnį atlyginimą. Kur visai pagalbinis darbuotojas, tai arčiau minimumo, bet kad būtų tik su minimumu, tai iš esmės tokių net neturime“, – sako komercijos vadovė.
A. Micevičiūtė teigė, kad plėstis į kitus miestus bendrovė dar nežada, bet ambicijos didelės ir jos susijusios su Tauragės rajonu.
„Šiandien jau esame nemažai sukūrę. Mūsų pradžia buvo nuo mažo kabineto, žmonių daugėjo. Iš pradžių buvo vienas Rokas, po to prisijungiau aš, paskui dar žmonių. Tai mūsų administracijoje šiandien septyni žmonės“, – teigia komercijos vadovė.
Įmonėje per pastaruosius metus darbuotojų skaičius jau svyravo ties 20–30 žmonių.
„Ambicijos – augti dvigubai kasmet, kartu planuojamos ir investicijos – į įrengimus, į darbo vietų sukūrimą, efektyvumą.
Turime ir norų, ir iššūkių, verslo prasme, kur norime plėstis, ką daryti ir kur būti. Būdami „alkani“ ieškome iššūkių“, – apie motyvaciją kurti ir augti kalbėjo pašnekovė.
