Sausio 26 dieną Lietuvos verslo konfederacijos Vilniuje surengtame Lietuvos eksportuotojų forume verslininkas ir investuotojas bandė paaiškinti Izraelio ekonominį fenomeną.
„Tai šalis trigubai mažesnė už Lietuvą pagal plotą, bet kone trigubai didesnė pagal gyventojų skaičių. Tai valstybė, kuri apsupta ne pačių draugiškiausių kaimynų, bet kartu sugebanti sukurti didžiulį BVP ir būti pavyzdžiu bei lyderiu regione.
Išties neįtikėtini faktai, kurie priverčia susimastyti daugelį – kodėl Izraelis tik 68 metus gyvuojanti valstybė, nuo pat įkūrimo visuomet pasirengusi karui, beveik be jokių gamtinių išteklių – įkuria daugiau aukštųjų technologijų įmonių nei kitos didelės ir stabilios valstybės?“ – svarstė S. Gurevičius.
Jo manymu, atsakymas slypi sunkaus darbo, kultūrinių ir ekonominių vertybių rinkinyje.
Šeima
„Turbūt niekam ne paslaptis, kad žydai vadinami vieninga tauta. Žydas gali susisiekti su kuo nors Kinijoje ar Irane ir mes rasime kažką bendro – t.y. penki kertiniai vertybiniai dalykai“, – savo pranešime eksportuotojams sakė S. Gurevičius.
Pirmoji žydus vienijanti vertybė, anot jo, yra šeima.
„Mes šeimą įsivaizduojame kaip apskritimą, kurio centre yra vaikai. Taip pat yra su verslu ir verslo partneriais. Mūsų šeimose vaikas yra centre. Žydiškoje šeimoje nedažnai išgirsi, kad vaiką vadintų kvailiuku ar durniuku. Žydiškoje šeimoje vaikas visada yra genijus, vertinamas kaip nuostabiausias kūrinys.
Kodėl?
Pažiūrėkite į mane, kai man buvo šešeri metai, mano svoris buvo maždaug toks pats kaip dabar. Jūs pasakykite mano tėvams, kad aš nemoku šokti. Aš penkerius metus lankiau pramoginių šokių studiją. Požiūris į vaiką yra toks, kad „vaikas gali“ – aiškino verslininkas.
S. Gurevičius teigė, kad tokį patį požiūrį žydai taiko ir savo verslo partneriams.
„Verslo partneris yra centre. Man labai svarbu sukurti tą santykį ir aš tikiuosi, kad ir mano partneris tiki, jog ir aš galiu. Labai svarbu žinoti ne tik teisinius ir ekonominius dalykus apie savo klientą, bet ir tam tikrus vertybinius“, – kalbėjo jis.
Atmintis
Antroji S. Gurevičiaus įvardyta vertybė yra atmintis.
„Papasakosiu istoriją: Napoleonas užima Vilnių, ateina į sinagogą, o ten visi žydai verkia. Jis klausia jų: ko jūs verkiate? Jie sako: mūsų šventyklą sugriovė. Napoleonas puola klausti generolo: kaip čia yra, kad sugriovei šventyklą?
Generolas sako: aš nieko neliečiau. Napoleonas ateina į sinagogą ir sako: Aaa, žydai, apgavikai, sužinojau, kad nieko nesugrioviau. Tada žydai sako: tu nesupranti, mūsų šventyklą prieš 1800 metų sugriovė. Tada Napoleonas sakė, kad žmonės, kurie taip atsimena istoriją, turi ne tik tai, kas buvo, bet ir ateitį“, – pasakojo S. Gurevičius.
Jis patarė, kad žmonės, kurie nori užsiimti verslu Izraelyje, turėtų omenyje, jog Lietuvos vardas ten yra prekės ženklas.
„Lietuva ilgą laikotarpį buvo judaizmo centras. Taip, yra Holokausto dalis, bet žydų istorijoje Lietuva (Kelmė, Telšiai) yra vietos, kurias daugelis žino.
Turėkite omenyje, kad kai kalbame atmintį, tai ne tik pasąmonė su tūkstančiais metų istorijos, bet ir Izraelis, kuriame vienas iš aštuonių milijonų gyventojų yra iš buvusios Sovietų Sąjungos.
Kalbėti apie gerus pieno produktus iš Lietuvos jiems nereikės, nes jie žino, kad Lietuva yra puiki žemės ūkio šalis“, – sakė S. Gurevičius.
Tora ir Sinajaus kalnas
Trečioji žydų vertybė susijusi su religija, tai – pagrindinis judėjų religinis traktatas Tora ir ypač Sinajaus kalno istorija.
„Sinajaus kalnas yra ta vieta, kur žydams pasirodė Dievas. Senajame testamente aprašyta, kad jis atėjo su triukšmu, uraganu, viskas maišėsi.
Kyla klausimas – ką, Dievas negalėjo normaliai žydų tautai pasirodyti? Juk žydų tauta, išėjusi iš Egipto buvo tai vienu, tai kitu dalyku nepatenkinta. Bet staiga, pamačiusi uraganą, iškart pasakė Mozei, kad jis eitų į kalno viršų ir viską, ką jis jiems po to pasakysi – viskuo jie patikės“, – pasakojo verslininkas.
S. Gurevičius pabrėžė, kad judaizme labai svarbu – atsakomybė.
„Dievas Senajame testamente taip vaizduojamas todėl, kad mes galėtume suprasti, kad nereikia dairytis aplink. Žinote, kai kalbama, kad: Dieve, duok man ženklą, jog reikia investuoti Kinijoje.
Pas žydus to nėra. Taip, mes meldžiamės, bet jei Dievas būtų norėjęs pasirodyti, jau prie Sinajaus kalno būtų pasirodęs.
Į pasaulį žiūrime kaip į aikštelę, kurioje mes esame pagrindiniai žaidėjai. Taip, yra dalykų, kurie iš viršaus mums lemia, tačiau šitoje aikštelėje mes turime žaisti ir visa atsakomybė yra mums“, – tvirtino pranešėjas.
Jis palygino, kad žydų šeimoje vaikas negalėtų už prastą pažymį pasiaiškinti tuo, kad mokytoja jam blogai išaiškino dalyką.
„Iškart klausime: kodėl pats papildomai nepasimokei, kodėl mūsų nepaklausei? Darant verslą su izraeliečiais nepasiaiškinsi, kad tavo logistai nespėjo. Atvežti reikia ne tada, kai spėjate, o tada, kai reikalinga“, – paaiškino S. Gurevičius.
Pažadėtoji žemė
Ketvirta vertybė žydų gyvenime yra Izraelis, dar vadinamas pažadėtąja žeme.
„Bet kodėl? Ar tai pati geriausia vieta? Turbūt ne. Visame regione yra naftos, bet Izraelyje – ne. Ir dar jis yra dykumoje. Bet kai nukeliaujame ten ir iš oro uosto važiuojame į Jeruzalę, matome kelią ir aplink visur miškai. Iš kur tie miškai?
Izraelyje miškas auga ant akmens, smėlio. Tam, kad jis augtų, prie kiekvieno medelio reikia drėkinimo sistemos. Reikia labai daug darbo įdėti“, – pasakojo S. Gurevičius.
Jis priminė, kad krikščionys žydus vadina išrinktąja tauta.
„Skaitydami hebrajų kalba, labai gerai suprantame, ką reiškia žodis „išrinktasis“, tai – išrinktas daryti daugiau“, – kalbėjo pranešėjas.
Hebrajų kalba
S. Gurevičius sakė, kad norint suprasti žydus, būtų gerai mokėti hebrajų kalbą.
„Skirtumas tarp judaizmo ir krikščionybės iš esmės atsirado dėl to, kad tą patį žodį skirtingai interpretavome. Žodžiai „jaunas“ ir „nekaltas“ hebrajiškai rašosi vienodai. Galima sakinį perskaityti taip: „Jauna moteris Marija pagimdė vaiką“. Ar kažkas ypatingo tame yra? Ne.
Bet jeigu kitaip perskaitysite, išeina: „Nekalta moteris Marija pagimdė vaiką“. Atsiranda visai kita prasmė“, – pasakojo jis.
Verslininkas pateikė dar vieną pavyzdį:
„Tas vaikas – mesijas – į Jeruzalę turi atjoti ant asilo. Žodis „asilas“ rašosi taip pat kaip „materialumas“. Taigi, tą patį sakinį galima perskaityti: „Mesijas yra tas, kuris atjos ant asilo į Jeruzalę“. Arba: „Mesijas yra tas, kuris įeis į Jeruzalę pakylėtas virš materialumo ir realybės“.
