- Kodėl nusprendėte atsikraustyti gyventi į Nidą?

- Mūsų šeima namus Skruzdynės g. jau turi dvidešimt metų, bet visą ūkį prižiūrėjo ir čia tvarkėsi mano tėtis. Jis buvo labai griežtas, stipraus charakterio žmogus, verslininkas, kurio veiklos kulminacija buvo namai Nidoje. Mūsų šeimai 2013-ieji tikrai ir buvo 13-ieji, nes anapilin išėjo tėtis...

Ryžausi tėčio veiklą tęsti ir po truputį ateinu čia gyventi. Pastebiu, jog man atsitinka panašiai kaip ir amžiną atilsį tėvui. Kai jam paskambindavau, dažnai girdėdavau „na, aš jau Nidoje“ arba „aš jau važiuoju į Nidą“. Panašiai gaunasi ir man. Kraštas naujas, tad mes ateiname pamažu, neskubėdami, bet lyg netyčia, kuo toliau, tuo daugiau čia būname, be ypatingo tikslo. Anksčiau dar sakydavau, kad būnu ir Kaune, ir Nidoje, bet iš tiesų jau gyvenu Nidoje metus. Didžiausia nuostaba, kad žiemą norėjau ir maudžiausi jūroje, po porą kartų į mėnesį.

- Ar sunku gyventi Nidoje atsikrausčius iš tokio didmiesčio kaip Kaunas?

- Nėra lengva, yra dvi sunkumų pusės. Pirmiausia – darbas su poilsiautojais. Gerai, kad dabar atostogauja ir dukra, ir sūnus, bet būnu ir viena, o darbo tikrai daug. Vienam žmogui sunku: yra ir darbas su klientais, ir buhalterinis, ir tvarkymo, ir poilsio grafikų. Vieni poilsiautojai neatvyksta, kiti nori pabūti ilgiau, ar trumpiau - viską reikia sudėlioti. Bet man darbas Nidoje yra kaip visų mano gyvenimo veiklų reziume: jeigu mano tėtis sugebėjo Nidoje namus įkurti, duok Dieve man atsilaikyti ir juos išlaikyti.

- O kokia antra sunkumų dalis?

- Bandžiau prisijungti prie bendruomenės, kai pernai baigėsi sezonas, bet žmonės čia gyvena labai stiprūs. Prie jūros, atrodo, žmonės įgauna jūreivišką būdą: atrodo, kad Nidoje, kaip jūroje, arba plauksi iš visų jėgų, arba nuskęsi. Čia žmonių ryžtas visai kitoks, jo kokybė skiriasi, tai esu pastebėjusi tai kaip atvykėlė. Antra vertus, turiu vilties - dauguma čia gyvenančių žmonių yra atvykę iš kitur, vietinių, gyvenančių Nidoje kartomis – vienetai.

- Ar ateina akimirkų, kai norisi imti ir išvažiuoti atgal į Kauną?

- Dabar, kai sezono įkarštis, atvažiavo vaikai – viskas gerai. Bet aš čia jaučiuosi kaip užsienyje, kaip emigrantė. Aš atvykstu į Nidą, dukra, jai jau 18 metų, viena gyvena Kaune, sūnus - taip pat. Nors vaikai jau suaugę, mūsų ryšiai buvo tikrai glaudūs, dabar pastebiu, kad jie silpnėja – atstumas daro savo. Man tai yra skaudžiausia ir sunkiausia, nors kraustydamasi iš Kauno turėjau išeiti ir iš dviejų darbų: socialinės sferos ir paslaugų. Nida į mano gyvenimą atėjo greitai: tėtis išėjo, aš atvažiavau, prasidėjo sezonas, kuris kažkiek padėjo man susitvarkyti su skausmu - tai buvo didelis smūgis.

- Ar sunku dirbti visą sezoną be pertraukos?

- Man atrodo, kad aš tokiam darbui jau esu pasiruošusi dėl savo amžiaus, jaučiu, jog save realizuoju ne viena prasme. Jei man būtų 20-imt, manau, būtų sunku. Dabar man didžiausia baimė yra, kad į tą patį kambarį atvažiuos keli poilsiautojai (juokiasi). Pernai buvo keli tokie nesusipratimai, bet šiemet sekasi jau kur kas geriau, ateina patirtis.

- Sezonas Nidoje yra trys mėnesiai, o kaip gyvenimas vyksta po to?

Poilsiavietė Nidoje
- Nesezono metu poilsiautojų būna labai nedaug, nes pas mane galima gyventi ir esant šalčiams, tačiau tempas išlieka toks pat, tik prasideda kiti darbai: tvarkymosi, pasiruošimo, remonto. Žiemą, pavasarį man pavyksta daugiau pabendrauti su poilsiautojais, dažną vaišinu arbata.

Pernai pati žmonių klausinėjau, ką jie žiemą veikia ir ne vienas man sakė, jog neturi net kada televizoriaus pažiūrėti, dabar galiu pasakyti, kad jeigu darbą turi – taip ir yra. Gyventi Nidoje įdomu, bendruomenė – aktyvi, mini šventes, užsiima rankdarbiais, šoka, dainuoja, jaunimas kūrybiškas, patys erdvę papuošia. Stebiuosi ir Nidos informacijos centro merginomis – jos visus metus dirba, į muges išvyksta, renginius organizuoja - neįsivaizduoju, kada jos ilsisi.

- Nebūna visai tuščia?

- Būna, bet ratai, viena – kita naktis. Tada tikrai nesmagu, pernai buvau išsigąsdinusi šernų, atrodė, kad naktimis jų pilnas kiemas ir jie šonais namo sienas trina (juokiasi). Pernai visa Nida buvo išknista šernų, gaila buvo žiūrėti į gėlynus, takelius, net mūsų patvorys atrodė lyg suartas. Šernai nepuola, bet naktį, kai tylu, esi viena namuose, o šalimais kažkas pradeda knisti, nors protu viską suvoki, jausmai visai neklauso, apima baimė ir viskas. Prasidėjo grybai – ruošiausi eiti grybauti, bet bijau šerno, nes ir poilsiautojai istorijų pripasakojo. Pavyzdžiui, vienas ėjo mišku, sutiko šerną, o tas šernas eina artyn. Žmogus jau ėmė dairytis, kur kokios pušys, bet paskui prisiminė, kad krepšyje turi duonos ir davė – pasirodo šernai to ir eina, duonos ar ko valgomo, kaip šuniukai.

- Jūsų siūlomos nuomos kainos rezervacijų sistemoje bookings.com įvertinamos kaip vienos žemiausių, nes dvivietį kambarį sezono metu galima gauti ir už mažiau nei 100 litų. Kodėl pasirinkote tokias kainas?

- Daug kas man sako, jog reikia pakelti kainas. Bet jeigu pasakau didesnes, žmonės užuot rezervavę kambarius ir mokėję avansus sako: „pagalvosiu“, „pasitarsiu su vyru“ ir neatvažiuoja. Matau, kad dabartinės kainos yra geros.

Na, yra šiek tiek nusidėvėjimo, matau, kad pamažėja šaukštelių, rankšluosčių man irgi lyg ir mažiau, bet aš neeinu kiekvieno poilsiautojo tikrinti - reikia daug ką keisti, bet man pakanka dabar nustatytų kainų. Matau, kad ne visi žmonės gali ir tiek mokėti, pavyzdžiui, jie atsisako patalynės, kad galėtų mokėti šiek tiek pigiau.

Ne kartą esu girdėjusi, kaip nuperkamas naujas čiužinys už 500 litų, bet atvažiuoja šeima su mažu vaiku, jis pasišlapina ir viskas – tad investavimas irgi turi būti protingas. Labai turtingų klientų, kurie norėtų tik aukščiausio lygio, yra vienetai. Jei labai imi orientuotis į aukštesnį lygį ir klientų nedaug, ir vis reikia eiti tikrinti, ar brangūs daiktai nesugadinti, ar visi vietoje – ir save, ir kitą užkrauni. Aišku, pagal galimybes siekiame komforto.

- Kuriam laikui pas jus apsistoja svečiai?

Poilsiavietė Nidoje
- Jau pernai girdėjau ir nidiškius sakant, kad užpernai žmonės atvykdavo penkioms dienoms, o pernai ir šiemet dažniausiai trims ir suplanuoja, kad dvi jų būtų savaitgalis. Pastebiu, kad šiemet daug atsisakymų: pasitaiko, kad iš šešių užsakymų, atvykstama tik į vieną kambarį, kiti – atšaukiami. Pirmieji atšaukimai prasidėjo po gaisro, po to ir orai buvo vėsūs. Savaitės poilsiautojas jau yra labai geras – mažai tokių.

- Atrodo keista, nes kelionė iki Nidos yra pakankamai brangi, tad atvykus apsimokėtų pabūti ilgiau. Kaip manote, kodėl žmonės neatvažiuoja ilgesniam laikui?

- Kaune esu pastebėjusi, kad žmonės net nesvarsto galimybės vasaros atostogoms važiuoti į Nidą. Suprantu, kad jiems atrodo, jog čia - per brangu. Liepą – rugpjūtį susidaro įspūdis, kad Nidoje daug žmonių tik dėl to, jog atvyksta užsieniečių - Nida jau priima visą pasaulį. Jeigu poilsiautojai būtų tik iš Lietuvos, vaizdelis būtų liūdnas. Žiemą didžioji dalis atvykstančių – užsieniečiai. Ypač noriai Nidą lanko „Erasmus“ studentai ir jie man daro didelį įspūdį: jau nusiteikiau, kad jaunimas ūš, bet jie susiplanavę veiklas ir kas vakarą nenaktinėja.

- Kaip dabar vertinate savo verslą Nidoje, kokių turite planų?

- Vertinu gyvenimo kokybę, ko siekiau, to daugiau ar mažiau ir pasiekiau, dabar belieka kokybę įtvirtinti. Matau, kad noriu namus Nidoje išlaikyti, ištobulinti ir, kiek įmanoma, įvesti kokybės. Ėmiausi antrų studijų: Vytauto Didžiojo universitete baigiu ištęstinės psichologijos studijas, manau, kad ir šioje srityje Nidoje galėčiau dirbti.

Dabar esu labai įvertinusi šeimą ir visai kitaip žiūriu į vaikų santykius su tėvais. Man susidaro įspūdis, kad dabar yra skleidžiama nuostata, jog jaunimas viską turi užsidirbti savo rankomis, bet aš per gyvenimą supratau, jog šeima reiškia labai daug. Auginau tris vaikus, tikrai daug dirbdavau ir keldavausi penktą valandą košelių virti, bet pamenu: išeiname į gatvę, visi vaikai judrūs, vienas į balą, kitas dar kur ir galiausiai einu su murzinais vaikais, pati murzina ir pavargus, o priešais ateina moteris, taip pat su dviem vaikais, visa pasipuošusi, šypsosi, vaikai tvarkingi ir niekaip nesuvokdavau, kaip taip gali būti. Ką ji daugiau daro, nei aš, nes aš daugiau nebesugebu, nebegaliu. Suvokiu, kad nepaprastai daug reiškia tėvų arba vyro pagalba ir tikrieji pasiekimai ateina išmokus bendrauti su aplinkiniais žmonėmis, įvertinant tai, kas daroma bendromis jėgomis. Ne veltui sakoma, kur du stos, daugiau padarys. Bandau tai perteikti ir vaikams, kviečiu juos dirbti, bet visi nori savarankiškumo. O ir reklama stipri, jaunam žmogui vis siūloma, vis skolinama, o siekiant sąmoningumo dar reikia daug dirbti ir patirti.

- Ačiū jums už pokalbį. Jūsų vizitinė kortelė ant akmenėlio?

- Taip (šypteli). Papasakosiu istoriją, kaip išgirdau „metų klausimą“: dariau vizitines ant akmenukų, o mėnesį čia jau buvo gyvenę darbininkai. Vienas jų praeina pro šalį ir klausia: iš kur jūs šituos akmenis gaunate? Matyt, žmogus mėnesį dirbo Nidoje ir nė karto nebuvo prie jūros. Pasirodo nutinka ir taip.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (140)