Akmuo į valstybininkų daržą
Laidoje „Delfi interviu“ E. Leontjeva kalbėjo, kad šie, jau praeinantys metai, labiausiai pasižymėjo pokyčiais, kurie sekė vieni po kitų, o visiems reikėjo greitai reaguoti, ieškoti naujų veikimo būdų, kažką stabdyti, imtis kažko naujo.
Pasak jos, pokyčių sulaukė ne tik verslas, bet ir šalies valdžia, kuri turėjo greitai veikti, o visuomenė, kaip teigė, greit pastebėjo, kas valdžiai pavyko, o kur koją kišo biurokratija.
„Turbūt didžiausias laimėjimas buvo mūsų migracijos sistema, kuri per naktį buvo pakeista tam, kad galėtume priimti nuo karo bėgančius ukrainiečius. Lietuva, turbūt, buvo vienintelė Europos šalis, kuri taip greitai galėjo priimti tuos sprendimus“, – teigė ji.
Kalbėdama apie sritis, kuriose pokyčiai neįvyko ar nepavyko, E. Leontjeva sakė, kad tai būtų galima laikyti valstybės tarnybos reformą.
„Buvo parengtas paketas, kol kas Seime, kaip žinome, jis nėra pajudėjęs, viskas atidėta kitiems metams. Sakyčiau, kad tai reforma, nuo kurios reikėjo pradėti, kad bet kokia sritis, kaip ir migracija, būtų išvalyta nuo perteklinių reguliavimų“, – teigė ji ir aiškino, kad šios reformos reikia siekiant išvengti tam tikrų procesų strigimo, kuriuose reikia greitų pokyčių.
Kaip pavyzdį ji pateikė energetiką ir šiemet stipriai išbrangusią elektros energiją. Pasak jos, Lietuva vidaus rinkoje pasigamina labai mažai elektros, kai tuo tarpu būtent šiais metais saulės ir vėjo energetikos plėtra šalyje praktiškai buvo sustabdyta.
„Kiekvienoje srityje trūksta atsakomybės. Kai veikiame privačiose įmonėse, visuomet esame tiesiogiai atsakingi už savo veikimą arba neveikimą, o valstybės tarnyba, deja, yra tam tikras burbulas, kuris leidžia žmogui nieko nedaryti ir dažnai jam tai yra saugiau negu prisiimti atsakomybę veikti“, – teigė ji.
Kaip aiškino, būtent šiais pokyčių metais negebėjimas veikti Lietuvai neleido padaryti reikalingo proveržio daugelyje sričių.
Jos manymu, energetiką būtų galima išskirti, kaip kryptį, kurioje tai labiausiai reikalinga.
„Valstybės institucijos neveikia taip dinamiškai, kaip reikalauja laikas. Viską reikia skaičiuoti valandomis. Juk jei elektra brangsta, įmonės tą valandą atjungia stakles. Ar mes taip pat veikiame valstybės sektoriuje? Kol kas – ne“, – sakė ji.
Gali būti antra krizės duobė
E. Leontjeva sakė, kad ateinančiais metais tiek verslui, tiek gyventojams didžiausiu iššūkiu liks infliacija. Ji aiškino, kad kainos toliau augs, tačiau ne taip greitai, kaip augo šiemet.
Ji kalbėjo ir apie godumo infliaciją, teigė jos nematanti bei aiškino, kad gamintojų kaštų brangimas pastaruosius slėgė daug labiau, nei jie galėjo pakelti galutines vartojimo kainas.
„Kai kurios įmonės veikia ant ribos, kai kas dirba į nuostolį, bet tai reiškia, kad nebus investuojama. Geopolitinės sąlygos dabar, švelniai tariant, nėra palankiausios, užsienio investicijos dabar praktiškai yra sustojusios, todėl labai svarbu, kad Lietuvoje esančios įmonės nepabėgtų ir tęstų investicijas, nes nuo jų priklauso krizės ilgis. Jei įmonės sustoja investuoti, paskui ateina antra duobė.
Jeigu įmonės veikia didžiulio neapibrėžtumo sąlygomis, pelnai mažėja, nėra lėšų, tai galima sakyti, kad gali būti antra ekonominės krizės duobė ateityje“, – sakė ji.
Kaip pabrėžė, tikras stebuklas, kad ir šiandien mūsų šalis dar turi augančią ekonomiką.
E. Leontjeva kalbėjo ir apie valstybės žmonėms dalintas subsidijas ir paramas bei tai, kad didelis spausdintų pinigų kiekis lėmė infliacijos šuolį.
Ji sutiko, kad esant COVID bei veiklos apribojimams, daliai gyventojų kompensacijų reikėjo, tačiau plačiu mostu jos buvo dalijamos kone visiems.
„Turime ką turime, pinigų kiekis buvo tiek padidintas ir, kaip visi pripažįsta, per vėlai buvo susiimta, kad nebegalima jo didinti. Visi įprato, tai – kaip tam tikras narkotikas.
Jau net matant, kad infliacija – dviženklė, pinigų kiekis vis dar buvo didinamas“, – teigė ekonomistė.
Ji sutiko, kad kitais metais Lietuvos taip pat lauks daug ekonominių iššūkių.
„Bet, pavyzdžiui, ES numatyta svarstyti universalių bazinių pajamų klausimą metų viduryje, o tai reiškia, kad visiems gyventojams būtų garantuotos pajamos nedirbant, nieko nekuriant“, – sakė ji bei aiškino mananti, kad tai yra pavojingas eksperimentas.
„Jis, būtent, eina prieš žmogaus prigimtį ir prieš ribotų išteklių principą. Tam, kad tie pinigai būtų išdalinti, juos, pirmiausia, reikėtų padauginti. Tuomet mes vėl susidurtume su infliacija, kurią jau patyrėme ir turime imunitetą tokiems pažadams, kad viską išdalinus pasekmės vis tiek pareina“, – tikino ji.
Galiausiai, kaip apibendrino, mūsų ekonomika kitąmet daugiausia bus priklausoma nuo geopolitikos bei eksporto galimybių.
„Jeigu veiksniai nesukrenta, ekonomika tikrai gali augti“, – sakė ekonomistė.
Trūksta daugybės darbuotojų
E. Leontjeva laidoje užsiminė ir apie taip mums reikalingą bei trūkstamą darbo jėgą. Pasak jos, po kelių dešimtmečių Lietuva taps viena seniausių Europos tautų po Italijos, o gyventojų amžiaus vidurkis sieks apie 50 metų.
Kaip aiškino, Lietuvai reikia žmonių, kurie pajėgia dirbti tam, kad veiktų socialinė, sveikatos sistemos.
„Reikia šeimų, kurios turi vaikų, nes matome, kad mažėja ir moksleivių skaičiai. Problema ne tame, kad mokyklos pasidarė nereikalingos, bet tame, kad nebėra mokinių“, – teigė ji.
Ar Lietuvai reikia vėlinti pensinį amžių, E. Leontjeva atsakyti negalėjo, tačiau aiškino, kad tai priverstos daryti ir kitos šalys.
„Žmonių trūksta ne tik Lietuvoje. Jų trūksta ir Europoje, ir kitose išsivysčiusiose kraštuose. Turime konkuruoti ir dėl to, kokios kokybės žmonės čia atvyksta. Ar jie trumpam, kada nereikia mokytis kalbos, nes nėra interesų, ar atvyksta tie, kurie mato savo prasmę čia.
Žinoma, norėtųsi, kad tas milijonas gyventojų čia sugrįžtų“, – sakė ji.
