Pora gruodį beveik sinchroniškai pasirodžiusių ir viena kitą „dengusių“ naujienų. Latvijos finansų ministras Atis Slakteris per parlamento komisijos posėdį, skirtą biudžeto ir finansų klausimams, pareiškė, kad jei Latvija negaus tarptautinio finansavimo, pirmąjį pusmetį biudžete neužteks pinigų pensijoms ir atlyginimams sumokėti.
Praėjus dienai, gruodžio 10-ąją, informacinės agentūros jau išplatino žinią apie tai, kad Latvijos valstybė nebankrutuoja, nes moka atlyginimus ir vykdo kitus įsipareigojimus. Tiesa, kad galėtų juos vykdyti ir 2010 m., šaliai reikia tarptautinės pagalbos. Tokias mintis Latvijos televizijos laidoje „100. Pants“ dėstė ministras pirmininkas Ivaras Godmanis. Premjeras pabrėžė, kad vyriausybė kol kas neišleido daugiau, nei planuota, tačiau įplaukų iš mokesčių buvo 5 proc. mažiau, o nenumatytos problemos dėl bankų dar labiau pablogino padėtį.
Apie Latvijos derybas su Tarptautiniu valiutos fondu (TVF) dėl paskolos rašyta nemažai. Jai pagelbėti finansiškai nutarė ir Europos Sąjunga, taip pat Šiaurės Europos šalys. Po susitikimo su Latvijos finansų ministru Švedijos finansų ministras Andersas Borgas gruodžio viduryje pareiškė, kad Šiaurės valstybės mano, jog reikia pademonstruoti solidarumą Baltijos regionui. Latvijos vyriausybė taip pat derėjosi dėl paskolos su Europos plėtros ir rekonstrukcijos banku.
Ryga iš TVF gali skolintis ribotą sumą. Būdama jo narė (yra įnešusi 150 mln. latų), gali paimti paskolą, dešimt kartų didesnę už šią sumą, t. y. 1,5 mlrd. latų. Kreditą reikės grąžinti pasibaigus ekonomikos stabilizacijos programai, kuri turi būti įgyvendinta 2011–2012 m., kai reikės priimti nedeficitinį biudžetą. Gruodį TVF buvo pradėjęs spausti, kad Latvija sutiktų devalvuoti nacionalinę valiutą. Tačiau vyriausybė bent kol kas, atrodo, atsilaikė.
Finansinių problemų personifikacija – bankas „Parex“
Lygia greta, tik gal didesniu pagreičiu klostėsi Latvijoje svarbaus banko „Parex“ drama. Kai nuo rugsėjo pradžios iš „Parex“ pradėjusių plaukti indėlių suma pasiekė 500 mln. latų, Latvijos finansų ministerija paragino banko akcininkus Valerijų Karginą ir Viktorą Krasovickį perleisti visas savo akcijas valstybei. Perėmusi jų dalį, Latvija ėmė valdyti 84,83 proc. akcijų paketą. Kitos akcijos priklauso smulkiesiems akcininkams.
Vyriausybė iš pradžių buvo nusprendusi už du latus pirkti 51 proc. banko akcijų. Tačiau „Parex“ valdytojams nepavyko susitarti su kreditoriais dėl paskolų grąžinimo schemos, todėl vyriausybei teko perimti visas jų akcijas. Tam ji turėjo gauti Europos Komisijos, Konkurencijos tarybos bei Finansų rinkos ir kapitalo komisijos leidimą, o „Parex“ akcininkams reikėjo susitarti su kreditoriais dėl to, kad banko akcininke taptų valstybė, kuri grąžintų kreditus, jei bankas nepajėgtų to padaryti. Šalies premjeras ta proga paneigė, kad vyriausybė gali priimti panašų sprendimą dėl dar kurio nors Latvijoje veikiančio banko. Pasak finansų ministro A. Slakterio, „Parex“ bankrotas šalies mokesčių mokėtojams būtų atsiėjęs 600 mln. latų, jei valstybei tektų kompensuoti banko indėlius.
„Parex“ – didžiausias Vakarų šalių kapitalui nepriklausantis bankas Baltijos šalyse. 1992 m. įkurtas „Parex“ turi filialus ir atstovybes 15 šalių. Pagal aktyvų dydį jis bent iki šiol buvo antras didžiausias Latvijos bankas. Liepos pabaigoje žiniasklaida pranešė, kad „Parex“ gali perimti milijardieriaus Michailo Fridmano valdomas vienas didžiausių Rusijos bankų „Alfa Bank“. Jis jau buvo pasirašęs „Parex“ kontrolinio akcijų paketo pirkimo sutartį. Oficialios informacijos šia tema tikėtasi rudenį, bet tuo laiku realijos pasikeitė iš esmės.
Pasak V. Krasovickio, kai bankrutavo bankas „Lehman Brothers“, jie pradėjo belstis į visas duris ir kalbėti su vyriausybe. Rimti nemalonumai prasidėjo, kai vyriausybė ir Švedijos centrinis bankas paskelbė, kad teiks paramą savo bankams ir antriniams bankams Latvijoje. Buvusio bankininko teigimu, viskam svyruojant ir švedams pareiškus, kad bus teikiama parama „Swedbank“ ir SEB, prasidėjo staigus depozitų mažėjimas. Valstybei perėmus „Parex“, V. Krasovickis ir V. Karginas išreiškė viltį, kad po kažkurio laiko jiems pavyks išsipirkti banką. Tačiau gruodžio pradžioje Latvijos vyriausybė nurodė Latvijos hipotekos ir žemės bankui pradėti skubiai ieškoti strateginio investuotojo „Parex“. Skirtas terminas – metai.
Latviško ciklo ypatumai
Štai tokia audringos sėkmės ir dramatiško kritimo istorija. Vidurio ir Rytų Europos turtuolių sąraše banko „Parex“ bendraturčiai patekdavo į pirmąjį šimtuką, prieš porą metų jų turtas buvo vertinamas maždaug po 500 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Visai neseniai agentūra „Baltic Screen“ paskelbė, kad dabar jau buvusiam vienam iš „Parex“ savininkų V. Karginui priklauso brangiausias privatus namas Latvijoje. Jo „Villa Adlera“ Jūrmaloje įkainuota 35 mln. latų. Antroje vietoje – Jūrmalos „Villa Marta“, kurią kitas buvęs „Parex“ savininkas V. Krasovickis vestuvių proga padovanojo savo dukrai Aleksandrai. Ji įvertinta 28 mln. latų.
Pasak interneto leidinio „Bizness.lv“ apžvalgininko Sergejaus Ivanovo, „Parex“ buvo pirmasis bankas, tuometėje Sovietų Sąjungoje atvėręs kapitalizmo epochą (būtų savaip simboliška, kad Ryga tą epochą pirmoji ir užvertų...). S. Ivanovo manymu, „Parex“ už kitus Latvijos bankus labiau nukentėjo todėl, kad, aptarnaudamas specifinius klientus, daug metų buvo priverstas turėti neproporcingai didelį vertybinių popierių paketą, du tris kartus didesnį nei nuosavas kapitalas. Malonu, kai stambus klientas banke laiko kokius 50 milijonų. Tačiau tuos pinigus jis gali bet kada pasiimti, tad, norint tokią situaciją neutralizuoti, reikia kažkaip apsidrausti. Vienas būdų ar, tarkime, pagundų – imtis vertybinių popierių, kurių nemaža dalis būtų įvairių šalių obligacijos.
Tačiau visada ateina diena, kai turtų kaupimas ima stoti ir turimas atsargas tenka panaudoti pagal paskirtį. Klientai, taip pat ir iš Rusijos, ima trauktis. Pasak latvių spaudos, „Parex“ turėjo nemažai klientų rusų. Jis turėjo ir nemenką vietos klientūrą, be to, šiuo atveju dera prisiminti audringus bet kurios posovietinės šalies bankų sistemos kūrimosi laikus. Pasak S. Ivanovo, „lombardinių kreditų“ vengiantys Vokietijos, Švedijos bankai į Latviją atėjo vėliau, o kol jų nebuvo, vietos rinka kunkuliavo iš tiesų laukinėmis sąlygomis. Beatodairiško investavimo (kai imantysis kreditą nesivargina kaip reikiant perskaityti sutartį) mentaliteto rudimentų, pasirodo, dar esama, tad kilus problemoms puolė visi bėgti.
V. Krasovickis viename interviu prisipažino, kad banko įsigytas 800 mln. eurų vertės vertybinių popierių portfelis visiškai nuvertėjo, nes jų nebebuvo įmanoma iškeisti į pinigus. Tarp tų vertybinių popierių buvo ir Latvijos, Ukrainos bei Vengrijos obligacijų. Ukrainos obligacijų nuosmukis prasidėjo 2007 m. rugsėjo pabaigoje, o Vengrijos vertybinių popierių krizė – pirmoje spalio pusėje.
Be to, bankas vis sunkiau atlaikė Latvijoje vis labiau įsitvirtinančių Europos bankų konkurenciją, gal dėl to pastaraisiais metais ėmė mažėti jo pelnas. 2007 m. uždirbta 47 mln. latų, bet 25 mln. gauti už nekilnojamo turto pardavimą. Per pirmus devynis 2008 m. mėnesius uždirbta 13,2 mln. latų.
Latvijos ekonomistų vertinimu, „Parex“ gelbėjimas šalies iždui atsieis 2 proc. ir biudžeto deficitą padidins 4,5 proc., nors jame žiojinti skylė ir taip didelė. Gruodžio 10 d. šalies vyriausybė patvirtino stabilizacijos planą, kuriame numatytas 490 mln. eurų siekiantis biudžeto išlaidų sumažinimas (biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimą žadama mažinti 15 proc.). Siekdamas išlaikyti fiksuotąjį lato kursą, Latvijos centrinis bankas lapkritį pardavė 19 proc. savo valiutos rezervų, sumažėjusių nuo 4,2 mlrd. iki 3,4 mlrd. eurų.
Tempas vs. tradicija
Pasak interneto dienraščio „Polit.ru“, bankas „Parex“ buvo žinomas kaip vieta, kur buvo išplaunamos „pilkosios“ pajamos, gautos už rusiškos naftos tranzitą į Europą. Analitikų teigimu, pats bankas buvo per daug susijęs su įvairiomis neapmokestinamosiomis bendrovėmis. „Bizness.lv“ analitikas primena, kad Vokietijos bei Švedijos kaip ir veikiausiai dauguma Senojo žemyno bankų nuoširdžiai nemėgsta „lombardinių kreditų“. Gali būti, Europos bankai savo veiklą vertina kaip labai ilgą distanciją, todėl visokių „tarpinių“, „greitų“ pergalių privengia.
Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas pastebi, kad „Parex“ buvo orientuotas ne tik į kreditavimą, bet ir į tranzito paslaugų teikimą. Tarp kitko, kaip ir dauguma Latvijos bankų, tad tai galima laikyti išskirtine Latvijos bankų sistemos ypatybe. Tuo Latvijos bankai skiriasi nuo Lietuvos ir Estijos. Atgavę nepriklausomybę, latviai mėgino kurti Baltijos šalių finansų centrą, vienu metu net svarstė neapmokestinamosios zonos įsteigimo galimybę. Latvijos bankai sėkmingai pritraukė Rusijos verslo kapitalo, šios šalies verslo struktūros mielai naudojasi latvių bankininkų paslaugomis – pinigų pervedimu, investavimu užsienyje ir kt.
„Parex“ veiklos stilius labai skiriasi nuo, tarkime, Švedijos bankų. Pastarieji veikia atsargiai, investuoja ten, kur prigyja švedų verslas, kaip įprasta ir Baltijos šalyse. Rytuose Švedijos bankai buvo labai atsargūs, verslo itin neplėtojo, apsiribojo atstovybių įsteigimu.
Latvijoje veikia 26 latviško ir mišraus kapitalo bankai. Nors nėra dideli, daugelis jų normaliai funkcionuoja, vadinasi, sugebėjo rasti savo verslo nišą. Be abejo, 26 bankai gana nedidelei valstybei – iš pirmo žvilgsnio gal net ir nelabai logiškas kiekis. Tačiau teikiant finansinio tarpininkavimo paslaugas, aptarnaujant labai specifinius užsienio klientus, pasirodo, įmanoma veikti ir tokiam skaičiui bankų.
Pasak S. Kropo, pabrėžtina, kad pagal apyvartą doleriais Latvijos bankai pranoksta kolegas iš Lietuvos bei Estijos, ir tai dar vienas savitas Latvijos bankų sistemos bruožas. Pasigirdus kaltinimų dėl pinigų plovimo, šios šalies bankai ėmė daug investuoti į kontrolės sistemas, kad atitiktų tarptautinių finansinių struktūrų keliamus reikalavimus. Tarptautinio finansinio tarpininkavimo paslaugas, gana glaudų ryšį su Rusijos verslo subjektais ir gana didelį bankų skaičių galima laikyti išskirtiniais Latvijos bankų sistemos bruožais.
Dinamizmas – jūrininkų tautos bruožas
Lietuvos bankų asociacijos prezidentas nelinkęs kaltinti vien bankų dėl dabartinės situacijos Latvijoje. Jie užsiima verslu – generuoja resursus ir teikia paskolas. Valstybės politikų reikalas – įvertinti, kad augimas, tarkime, darosi grėsmingai spartus, ir imtis atitinkamų valdymo bei reguliavimo priemonių, koreguojant mokesčių sistemą, reikalaujant didinti privalomas pinigų atsargas ir t. t. Latvijoje kreditavimo lygis buvo gerokai aukštesnis nei Lietuvoje. Kita vertus, tokia kaip dabartinė krizė pasaulyje kyla kartą per šimtmetį, iš tiesų jos niekas neprognozavo.
Gruodžio pradžioje „Bizness.lv“ priminė, kad prieš pusantrų metų, kai apie krizę niekas net nenumanė, TVF ekspertai buvo atvykę į Latviją. Tuomet jie šalyje suskaičiavo 210 valstybinių institucijų, agentūrų, žinybų, biurų ir kitų organizacijų, kuriose dirbo mažiausiai 167 tūkst. tarnautojų. Tūkstančiui gamybos sektoriaus darbuotojų Latvijoje tenka 420 tarnautojų. Palyginkite – Estijoje – 270.
Taigi valdžios įtaka. Įprasta manyti, kad visose Baltijos valstybėse centrinė valdžia nėra labai stipri, tad krizės atveju tai nieko gero nežada. Tačiau Lietuvą ir Estiją Latvijos masto finansiniai kataklizmai bent kol kas lyg ir aplenkė.
Vertinant vien verslo schemas, kai kada ignoruojamos visos kitos aplinkybės. Tarkime, kiek bankų ir apskritai visos šalies finansų sistemos patikimą funkcionavimą lemia demokratijos tradicija, istorija, net geografinė padėtis (prisiminkime teiginį apie Švedijos bankų atsargumą)?
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Rytų Europos centro vadovas Laurynas Jonavičius pastebi, kad, vertinant pagal klasikines geopolitines teorijas, Latvija laikytina jūrine valstybe, Lietuva – žemynine. Vadinamosios jūrinės valstybės linkusios į tarptautinę prekybą, komunikavimą, liberaliąją rinką. Žemyninės šalys – uždaresnės, atsargesnės, net linkusios į autoritariškesnį valdymo režimą. Rygos ir kitų Latvijos uostų istorija rodo, kad jūrinė dvasia Latvijos gyvenime vaidina svarbų vaidmenį. Lietuva, nors turi keliasdešimt kilometrų siekiantį pakrantės ruožą, niekada jo kaip reikiant neišnaudojo. Remiantis šia schema, galima daryti prielaidą, kad latviai yra energingesni, dinamiškesni ir imlesni naujovėms.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. dr. Zenonas Butkus irgi sutinka, kad galima kalbėti apie didesnį latvių mobilumą. Dera nepamiršti, kad Latvijoje ir Estijoje gerokai anksčiau buvo panaikinta baudžiava: Lietuvoje – 1861-aisiais, kitose Baltijos šalyse (tuo metu gubernijose) – 1816–1819 metais. Taip pat menkai žinoma, kad XVII–XVIII a. labai sėkmingai tvarkėsi Kuršo kunigaikštystė, formaliai priklausiusi Lenkijos ir Lietuvos valstybei, de facto nepriklausoma. Kuršo kunigaikštystė turėjo karinį ir prekybos laivyną, laivų statybos srityje sėkmingai konkuravo su italais, anglais ir prancūzais, net turėjo savo kolonijų Afrikoje bei Karibų jūros regione. Ji viena pirmųjų pradėjo medžioti banginius. Tik vėliau prasidėję karai sužlugdė Kuršo kunigaikštystę.
Z. Butkaus teigimu, Latvija dėl geografinės padėties tiesiog „pasmerkta“, kad iš trijų Baltijos valstybių pirmiausia veržiamasi į ją, nesvarbu, ar tai XIII a. pradžioje būtų kalavijuočiai, ar XX a. viduryje Baltijos regiono centrą Rygoje formavę sovietai. Rygos įlanką patogu pasiekti iš Vakarų, iš Rytų Latvija taip pat atrodo kaip Baltijos regiono centras. Sovietiniais metais latviai demografiniu požiūriu taip dramatiškai ir „atsiskiedė“, nes į tradicinius pramonės centrus plūdo ateiviai, be to, tai skatino ir Sovietų Sąjungos valdžia, pirmiausia per Latviją siekusi asimiliuoti visą Baltijos regioną.
Pasak L. Jonavičiaus, nelabai aišku, kaip apibrėžtinas tasai Baltijos regionas. Tarkime, Lietuva istoriškai visada buvo Vidurio ir Rytų Europos valstybė, Estija palaikė glaudžius ryšius su Suomija. Latvija unikali tuo, kad visuomet buvo savotiškos tarpinės būklės. Geopolitiškai ir geografiškai ši valstybė buvo ne kažkokio regiono centras, o tarp dviejų regionų, ir tai lėmė savotišką jos silpnumą, pasireiškusį Rusijos įtaka. Rusijos požiūris į Baltijos šalis apskritai yra savitas, ji savo įtaką stengėsi realizuoti per Latviją investuodama, organizuodama tranzitą, užsiimdama propaganda ir t. t. Būtent Sovietų Sąjunga formavo Latviją kaip regiono centrą, bet kai padėtis pasikeitė, kai pradėjo veikti tradiciniai natūralūs traukos ir tapatybės centrai, viskas stojo į savo vietas. Sunku pasakyti, su kuo patys latviai save sieja – su Šiaurės ar su Rytų Europa.
Taigi ar pateiktos geopolitinės ir istorinės aplinkybės nė kiek nepaaiškina Latvijos bankų veiklos specifikos (tarkime, pinigų tranzito) ir specifinės, su Rytais susijusios klientūros?
Kokia grandis yra Latvija?
Apie Latviją kai kada užsimenama kaip apie silpnąją Baltijos valstybių grandį. Lietuvos bankų asociacijos prezidentas teigia, kad trumpalaikėje perspektyvoje dėl tam tikrų makroekonominių disbalansų Latvija gali būti taip vertinama. Šios šalies einamosios sąskaitos deficitas neseniai siekė apie 25 proc., nekilnojamojo turto ir kitos kainos irgi augo sparčiau nei kitose Baltijos valstybėse. Sparti infliacija sukėlė problemų dėl lato stabilumo. Audringas ir spartus ekonomikos augimas išbalansavo, „perkaitino“ Latvijos finansų sistemą.
Pasak S. Kropo, reitingų agentūros tik dabar šiek tiek diferencijuoja Baltijos valstybes, ypač atidžiau vertindamos Latviją. Tiesą sakant, jos ir formuoja nuomonę, kad Latvija yra silpnesnė grandis iš Baltijos šalių. Tačiau apskritai į visas tris valstybes įprasta žvelgti kaip į vientisą regioną, ir toks požiūris labai giliai įsišaknijęs. Žvelgiant į akcijų kursų, šalių rizikos ir pinigų rinkos rodiklių svyravimo diagramas, atrodo, kad visų Baltijos šalių širdys dirba vienu ritmu. Daugelis užsienio finansinių institucijų Baltijos valstybėms tradiciškai nustato vieną bendrą pozicijos limitą, nesivargindamos aiškintis kiekvienos jų specifikos. „Suskaudus“ vienai Baltijos seseriai, tą skausmą pajunta ir kitos.
Tačiau S. Kropas taip pat pastebi, kad ilgalaikėje perspektyvoje Latvija turi tam tikrų pranašumų. Verslui palanki Latvijos geografinė padėtis, teigiamai vertinama šios šalies verslą reguliuojanti sistema (verslo registravimas, mokesčių struktūra bei administravimas ir pan.). Ne veltui sakoma, kad, norint užsiimti verslu Baltijos šalyse, įmonę geriausia registruoti Latvijoje, vadybininką pasirinkti estą, o gamybą organizuoti Lietuvoje.
