Lietuviai Kovo 11-ąją demonstravo geležinę ištvermę, šturmuodami kaimynų lenkų parduotuves.
„Šventė ar ne, man valgyti reikia“, - juokavo pilną bagažinę prekių prisikrovęs tautietis.
Penktadienį į Lenkiją nuo pat ryto plūdo kolonos automobilių. Užsukęs į Suvalkų prekybos centrus, galėjai pasijausti kaip tėvynėje – visi aplink kalba lietuviškai.
Automobilių stovėjimo aikštelėse – beveik vien mašinos su lietuviškais numeriais. Nesinori net galvoti, kaip turėjo jaustis tądien apsipirkti norėję lenkai – jiems nebuvo vietų ir neliko prekių.
Nors šimtai lietuvių, tarp jų ir alytiškių, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną praleido vaikščiodami Suvalkų prekybos centruose, jie tikino Lietuvai svarbios šventės nepamiršę.
„Nereikia galvoti tokių nesąmonių, kad jei Kovo 11-ąją atvažiavau apsipirkti į Lenkiją, tai jau, vadinasi, man valstybinės šventės nesvarbios ar kad nesu patriotas. Užtruksiu maždaug 6 valandas ir grįšiu, švęsiu. Tiesiog aš mažai laisvų dienų turiu, Lietuvoje viskas brangiau, radau progą išvykti apsipirkti ir atvažiavau. Jokios nuodėmės nematau, aš tikrai myliu Lietuvą“, - apie priežastis, kodėl atvyko į Lenkiją, pasakojo druskininkietis Kęstutis.
Tiesa, ne vienas eilėje prie kasų valandą ar daugiau pralaukęs lietuvis prisipažino, kad Kovo 11-ąją važiuodamas į Suvalkus padarė klaidą, nes gaila sugaišto laiko, o ir stumdymasis parduotuvėse nepradžiugino.
„Aš ne pirmą kartą važiuoju, bet šventinę dieną čia nesu buvusi. Susiėmiau už galvos pamačiusi, kas čia darosi. Jau sakiau vyrui: „Apsisukam ir važiuojam namo“. Vos radome, kur pasistatyti automobilį, o dar kiek laukiau vežimėlio prekėms – visi buvo paimti. Čia beprotybė. Man jau nesinori nei tų prekių, jei šitaip“, - sakė apsipirkusi ir namo susiruošusi lietuvė.
„Niekur neskubu. Čia pralaukiau, dabar važiuosiu į kitą parduotuvę. Taip, Lenkijoje paliekame daug pinigų. O ką daryti? Visi žmonės nori pigiau ir paskaičiuoja, kas jiems labiau apsimoka. Tik dėl kainų skirtumo čia ir atvažiuojame“, - kalbėjo lazdijiškė Jūratė.
Ji, kaip ir daugelis kitų tikino, kad į Lenkiją juos atvijo mažesnės kainos, kai tiek kainuos ir Lietuvoje – pirks čia.
Lenkijos prekybos centrų „karštinei“ pasidaviau ir aš. Penktadienio rytą, gavusi dovanų iš Lazdijų rajono savivaldybės mero Artūro Margelio trispalvę, kuria papuošiau automobilį, kirtau Lenkijos sieną.
Nors mačiau, kaip daugelis mero dovanotas trispalves gavusių tautiečių, džiaugėsi ir šypsodamiesi jomis mojavo, Lenkijoje lietuviškomis trispalvėmis papuoštų automobilių pamatyti neteko.
Matyt, ne tai buvo svarbiausia, kai tų automobilių tiesiog nebuvo, kur pastatyti. Prie didžiųjų prekybos centrų apsukus kelis ratus, kantrybė baigėsi ir pasukau prie atokesnės, mažiau lietuvių lankomos parduotuvės.
Jei jau atvažiavau – reikia apsipirkti. Prisikroviau pilną vežimėlį prekių, už kurias sumokėjau apie 70 eurų.
Pirkau varškės, aliejaus, miltų, dešrelių, įvairių rūšių jogurto, užtepėlių, šokoladų, sausainių, šokoladukų, mineralinio vandens, vyno, rūkyto kumpio, duonos, skalbimo miltelių, valymo priemonių, cukraus, pomidorų padažo, karštai rūkytos skumbrės ir kitų maisto prekių.
Sunku įsivaizduoti, kad už tokią sumą tiek būtų galima nusipirkti Lietuvoje. Bet tokiam „taupymo žygiui“ Lenkijoje reikia turėti laiko, atkaklumo ir kantrybės.
