Šis kontrastas su 1968 m. rodo, kodėl visos kalbos apie šaltąjį karą neteisėtos. Ekonominis ir politinis kontekstas 2014 m. Kryme visiškai skiriasi nuo 1968 m. Čekoslovakijos. Rusija – nebe imperija, besidriekianti iki Berlyno. Šios teritorinės netekties skausmas iš dalies paaiškina, kodėl prezidentas Vladimiras Putinas taip desperatiškai grumiasi už Ukrainos išsaugojimą žymiai susilpnėjusioje Maskvos įtakos sferoje.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad pasaulis nebedalinamas tarp dviejų <...> priešiškų politinių ir ekonominių sistemų – Vakarų kapitalistinės ir Rytų komunistinės. Po sovietinės sistemos kracho Rusija prisijungė prie kapitalistinės santvarkos. Šiuo metu Rusijos ir Vakarų finansų, verslo ir socialinė sistema stipriai susijusios. Dabar akivaizdžiai vyksta nauja kova tarp Rytų ir Vakarų, tik ji vyksta kitokiame landšafte, nei šaltasis karas, ir pagal kitas taisykles.
Šiuo metu atrodo tikėtina, kad Rusija ketina laikytis įsikibusi į Krymą ir galbūt užgrobti dalį rytinės Ukrainos. JAV prezidentas Barackas Obama ir ES lyderiai paskubėjo atmesti karinę reakciją ir teisingai pasielgė. Tačiau Vakarai turi daugybę ekonominių instrumentų, kad apsunkintų Rusijos gyvenimą.
„Per pastarąjį dešimtmetį V. Putinas ir jo aplinka dažnai pasitelkdavo šaltojo karo retoriką, patys mėgaudamiesi globalizacijos vaisiais. Dabar jiems veikiausiai teks rinktis. Jie gali gauti naują šaltąjį karą arba gauti priėjimą prie Vakarų turtų. Arba viena, arba kita“, – reziumuoja straipsnio autorius.
