Apie kontroliuojančių įmonių (holdingų) steigimą užsienio valstybėse ir mokestinę naštą DELFI kalbėjo su VMI viršininko pavaduotoja Vilma Vildžiūnaitė.
Mokesčių administratoriaus atstovė pastebi, kad lietuviai yra linkę nuvertinti šalies mokesčių sistemą, tuo metu investuotojai iš užsienio Lietuvą kartais vadina net „mokesčių rojumi“.
Kuriasi verslas iš Italijos
Lietuvoje įmones registruoja verslininkai iš Rusijos, Lenkijos ir kitų kaimyninių šalių, tačiau pastebima, kad vis aktyviau čia verslus registruoja Italijos piliečiai. Jau dabar yra įsiregistravę 195 užsienio piliečiai individualią veiklą .
„Net Italijos mokesčių administratoriai nusistebėjo, kad „kas pas jus taip medumi patepta, kad pradėjo italai čia savo verslą kelti“, - šypsojosi pašnekovė.
Pasak jos, užsienio verslininkus Lietuva vilioja palankiu mokesčių tarifu bei mokestiniu režimu: galimybe perkelti mokestinius nuostolius neribotam laikui ir tarp visų grupės įmonių, palankios dividendų, investicijų lengvatos, laisvųjų ekonomikos zonų (LEZ) lengvatos, palankus individualios veiklos (gyventojų verslo) apmokestinimas.
Tuo metu kalbėdama apie Lietuvos gyventojus, kurie dirbtinai kelia verslą iš Lietuvos, V. Vildžiūnaitė teigė įžvelgianti trumparegiškumą.
„Toks verslo perkėlimas, faktiškai su visa šeima liekant Lietuvos rezidentu, vargu ar duoda tikrosios naudos. Tai kirtimas šakos, ant kurios pats sėdi,“, - teigė ji.
VMI viršininko pavaduotoja pabrėžė, kad mokesčių administratorius kartais akyliau pasižiūri į užsienį savo įmones perkėlusius asmenis.
„Jei veikla faktiškai vyksta Lietuvoje ir kuriamas produktas būtent Lietuvoje, mokesčių požiūriu nelaikoma, kad veikla vykdoma užsienio šalyje“, - kalbėjo pašnekovė.
Pasak jos, DELFI aprašyto IT specialisto, kuris savo veiklą registruoja Šveicarijoje, tačiau faktiškai veiklą vykdo Lietuvoje , tai mokesčius privalo mokėti Lietuvoje, kaip Šveicarijos įmonės nuolatinė buveinė vykdanti veiklą Lietuvoje ir kaip gyventojas Lietuvos rezidentas nuo gautų pelno skirstymo pajamų.
„Mokesčių inspekcija gali reikalauti, kad mokesčiai būtų sumokami ten, kur yra tikroji rezidavimo valstybė“, - įspėjo specialistė.
Žinoma, V. Vildžiūnaitė pabrėžė, kad ne visi verslai keliasi į užsienį, norėdami susimažinti mokesčius: „Verslo plėtojimas į kaimynines šalis yra natūralus procesas ir jeigu tai vyksta natūraliai, siekiant išplėtoti verslą, tai tikrai mokesčių administratorius neturi jokių pretenzijų“.
Įmonė užsienyje – tik „pašto dėžutė“
„Tarsi tiktai gaunamas adresas atitinkamoje valstybėje. Tos įmonės realiai nevykdo veiklos ir jų įkūrimo tikslas – sumažinti mokesčius“, - pasakojo VMI darbuotoja.
V.Vildžiūnaitė prasitarė, kokie požymiai mokesčių administratoriui kelia įtarimų apie fiktyvų įmonės užsienyje steigimą: žmogiškų resursų nebuvimas toje šalyje, infrastruktūros nebuvimas, nėra veiklos vykdymo vietos arba sandoriai sudaromi formaliai ir tik su susijusiais asmenimis, veikla su nepriklausomais rinkos dalykais nevyksta.
„Žiūrint į sandorius su asocijuotais asmenimis, kai viena įmonė kontroliuoja kitą, tarkime ir su pačia Estija, buvo nustatytas ne vienas atvejis, kai buvo tam tikri sandoriai, kurie neatitiko rinkos kainos ir tokiu būdu pelnas yra „nusodinamas“ Estijoje, o Lietuvos įmonėje yra padidinamos sąnaudos. Tai pastebėjusi VMI vertina ir reikalauja, kad sandorių kainodara atitiktų „ištiestos rankos“ principą – atitiktų rinkos kainą“, - kalbėjo ji.
Piktnaudžiavimo atvejų nustatoma ir vykdant įmonių reorganizaciją: „ Pavyzdžiui, kai viena įmonė įsigyja iš kitos įmonės akcijas, kurios pardavėjų rankose yra neapmokestinamos ir sumoka labai didelę kainą neatitinkančią rinkos kainos. Tuomet įsigijusi įmonė skaičiuoja prestižo amortizaciją nuo daug didesnės kainos negu turėtų būti normaliomis sąlygomis“.
Estijoje galima mokesčiams ir nesutaupyti
VMI atstovė pastebėjo, kad Lietuvoje galioja mitas, kad įsteigus kitoje valstybėje įmonę jau tampama tos šalies rezidentu ir mokesčius galima mokėti ten.
„Pastebėjome, kad yra keli šimtai gyventojų, kurie tiesiogiai įsisteigia įmonę Estijoje ir dividendus gauna iš Estijos. Jei žiūrėtume gyventojų lygmenyje, tai išlošimo nėra jokio, nes Estijoje pelnas yra apmokestinamas skirstymo metu taikant 21 proc. pelno mokestį. Ir dar kartą lietuvis turi susimokėti Lietuvoje nuo gautų dividendų 20 proc. Tai susidaro 41 proc. Kartais ieškoma mokestinės naudos ne visada įsigilinus, ko norima pasiekti“, - pasakojo V. Vildžiūnaitė.
Vis dar finansiškai pralošti įmonės gali ir dėl dvigubo apmokestinimo susidarymo, nors Lietuva ir pasirašiusi 49 dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis su užsienio šalimis.
„Kalbant apie dvigubą apmokestinimą, viena iš aktualiausių problemų – nuolatinių buveinių vertinimas ir požiūris šalyse. Nuolatinė buveinė – tai kai įmonė vykdo savo veiklą užsienio valstybėje ir nuo sugeneruoto pelno turi mokėti mokestį toje valstybėje, kurioje uždirba pelną. Kur kyla problemos? - retoriškai klausė VMI atstovė. - Nuolatinės buveinės vertinime ginčų kyla ar tai, pavyzdžiui, statybų aikštelė ar fiksuota vieta. Taip pat kai kuriose valstybėse ir nuolatinių buveinių sąnaudos pripažįstamos skirtingai. Pavyzdžiui, kaimyninėje Rusijoje atvykusių dirbti statybininkų atliktos paslaugos sudaro nuolatinę buveinę. Rusija neleidžia pripažinti tų darbuotojų darbo užmokesčio mokesčių sąnaudomis ir kyla problemos, nes užsienyje uždirbtas pelnas nėra priskiriamas „lietuviškai“ pelno mokesčio bazei“.
V.Vildžiūnaitė teigė, kad nors ir dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys yra pasirašytos su kai kuriomis valstybėmis, visgi problemų iškyla, nes kiekviena valstybė tuos pačius reiškinius gali interpretuoti skirtingai.
„Dar kita problema su dvigubu apmokestinimu yra ta, kad kai kuriose valstybėse išmokėjimo metu yra iš karto automatiškai išskaitoma daugiau nei turėtų būti pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį. Po to, norint susigrąžinti mokesčius, uždedama biurokratinė našta, nes reikia įrodyti, kad esi kitos valstybės rezidentas ir susigrąžinti mokesčius užtrunka laiko“, - pasakojo VMI darbuotoja.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2012 m. paskutinį ketvirtį didžiausios investicijos iš Lietuvos siekė Europos Sąjungos šalyse (4,7 mlrd. Lt), Olandijoje – 1,638 mlrd. Lt, Latvijoje – 882,6 mln. Lt, NVS šalyse – 750,5 mln. Lt, Kipre – 574,9 mln. Lt, Jungtinėje Karalystėje – 335,3 mln. Lt.
