Alkala – Madrido priemiestis. Iš 80 000 gyventojų ketvirtadalis čia – bedarbiai. Du kartus per savaitę Raudonasis kryžius dalija makaronus, aliejų, pienelį vaikams, pupelių ir pomidorų skardines – ispanams įprasčiausius ir būtinus maisto produktus. Kas savaitę eilė prie jų auga.
„Čia ateina žmonės, kurie dar vakar turėjo darbus ir gyveno puikiai ar bent jau nieko netrūko. Dabar darbus jie praradę ir prašo pagalbos čia. Žmonės dėl to jaudinasi, bet aš nematau čia nieko gėdingo“, – kalbėjo Raudonojo Kryžiaus savanoris Juanas Sanchezas.
„Kai čia atvykau, turėjau darbą, buvau susituokusi, gyvenau nuostabų gyvenimą. Krizė viską pakeitė. Netekau darbo, vyro, dabar viena auginu vaikus ir gyvenimas daug sunkesnis“, – atviravo atvykėlė iš Kongo Therese Bango.
Ispanija jau kurį laiką yra įkliuvusi į užburtą ratą. Iš vienos pusės, vyriausybė priversta drastiškai karpyti pensijas ir algas bei atleisti viešojo sektoriaus darbuotojus tam, kad įrodytų užsienio investuotojams, jog ji gali kontroliuoti biudžeto deficitą, ir taip sumažintų gaunamų paskolų palūkanas.
Kita vertus, atleisti darbuotojai nebemoka mokesčių, surinkti reikalingą jų kiekį darosi vis sunkiau. Tad mokesčius tenka kelti ir dėl to smunka vartojimas bei gyventojų perkamoji galia. Valstybė skolinasi, kad išgelbėtų bankus, nes nuo jų priklauso, ar šalis nebankrutuos, tačiau dalis žmonių mano, kad už tuos pinigus verčiau reikėtų kurti darbo vietas. Recepto, kaip išrūkti iš Šių spąstų, Ispanijos vyriausybė kol kas neranda.
