Lietuvos sostinėje nuo 2016 metų pavasario dirba baltarusių kepėjas iš Verchnedvinsko Konstantinas Larkovas. Čia jis persikėlė, iškeitęs kulinarijos skyriaus vedėjo vietą viename iš Minsko prekybos centrų į paprasto konditerio pareigybę privačioje Lietuvos kepimo įmonėje. Tačiau dėl to Kastusis (taip jis vadinamas gimtinėje) – nė truputėlio nesigaili.
Draugai siūlė: grįžk pernakvoti į Minską
Šiais metais Konstantinas Larkovas mini profesinės veiklos dvidešimtmetį: 1999 metais jis pradėjo dirbti pamainos meistru duonos gamykloje gimtajame Verchnedvinske (Vitebsko sritis, Baltarusija). Kepėjas yra baigęs dvi profilinio mokymo įstaigas. Tobulinti gamtos dovanotą talentą jam teko Vitebsko kulinarijos profesinėje mokykloje ir Mogiliovo valstybinio maisto technologijų universitete.
Išdirbęs gimtinėje šešiolika metų, kepėjas nusprendė judėti toliau. Pirmiausia jis nusprendė užkariauti Baltarusijos sostinę, ir šį planą pradėjo nuo buto paieškų. Darbą susirado nedidelėje kepyklėlėje viename iš Minsko prekybos centrų, kur Konstantinui Larkovui teko vadovauti kulinarijos skyriui. Bet kepėjo karjeros kelias Minske pasibaigė, faktiškai nė neprasidėjęs: po metų jis jau atsidūrė Lietuvos sostinėje.
„Į Vilnių patekau atsitiktinai: manęs paprašė surengti seminarą. Bet tai tebuvo gudrus žingsnis; iš tikrųjų ne kepalai buvo reikalingi žmonėms, – pasakojo K. Larkovas. – Buvau nuvestas į vieną kepyklą Minske, pavaišino pyragais ir tiesiog pasiteiravo, ar galiu iškepti tą patį, bet tik Vilniuje. Aš iškepiau, jiems patiko, jie nė nepamatė jokio skirtumo. Taigi jie mane pasikvietė dirbti čia, įkalbėjo, ir taip aš patekau į Vilnių.“
Žmonės, pasiūlę K. Larkovui iškeisti Minską į Vilnių, buvo baltarusių kepėjo tėvynainiai. Lietuvos sostinėje jie planavo sukurti nuosavą verslą. Tačiau bendradarbiavimas su kraštiečiais truko neilgai.
„Atvirai kalbant, dirbti su jais man nelabai patiko, ir, deja, mūsų keliai išsiskyrė, – prisipažino K. Larkovas. – Bet lietuviai mane jau buvo pastebėję ir pakvietė dirbti. Vilniuje tai jau antroji mano darbo vieta. Pažįstami juokavo: Vilnius netoli, gali grįžti pernakvoti į Minską.“
Su lietuviais dirbti paprasčiau
Taigi, skirtingai nei kitiems emigrantams, baltarusių kepėjui naujoje vietoje, svetimoje, nors ir kaimyninėje šalyje, neteko, kaip įprasta, pradėti karjeros kelią naujo lamingo gyvenimo link nuo nulio. Bet Minsko laikotarpis K. Larkovo gyvenime nesibaigė, Baltarusijos sostinę jis lanko kas mėnesį.
„Aš galiu ilgėtis Minske Vilniaus, Vilniuje – Minsko, savo mažosios gimtinės. Kol kas nepajutau tokio labai stipraus trūkumo, – prisipažino konditeris. – Taip nutiko, jog Vilniuje aš jau gyvenu ilgiau nei Minske. Todėl Minską palikti buvo nesunku: ten aš dirbau vos metus.“
Ne paslaptis, kad emigrantai naujoje vietoje dažnai susiduria su perpildyta darbo rinka, kai darbo jėgos pasiūla kartais kelis kartus viršija paklausą. Neretai specialistai su aukštuoju išsilavinimu, persikėlę į kitą šalį, pradeda kopti karjeros laiptais nuo žemiausio laiptelio, pavyzdžiui, nuo nekvalifikuoto statybininko statybos aikštelėje ar duonraikio viešojo maitinimo įstaigoje. Didelę įtaką tolesnei vidutinio emigranto gyvenimo įvykių eigai turi ir kultūrų skirtumai, su kuriais neišvengiamai susiduria bet kuris „atvykėlis“. Tačiau baltarusių kepėjui Lietuvos sostinėje tokių kliūčių nė karto neteko patirti.
„Man neteko patirti sunkumų ieškant darbo, nebuvo jokių problemų, – prisipažino K. Larkovas. – Su lietuviais dirbti gana lengva. Psichologiniu požiūriu man daug lengviau su jais dirbti nei su baltarusiais. Yra su kuo palyginti. Kol kas mane tenkina viskas. Žinoma, jei neturėsi svajonių apie geresnę ateitį, vadinasi, egzistuosi, ne gyvensi.“
Pradėjęs dirbti daugiakultūriniame mieste, koks yra Vilnius, baltarusių kepėjui reikėjo ne tik prisitaikyti prie naujų darbo sąlygų bei klientų poreikių, bet ir teko rasti receptą, kaip išsaugoti savo nacionalinį identitetą Lietuvos šerdyje. Bet ir čia K. Larkovas nemato problemos.
„Savo gėdai, dar nepradėjau mokytis lietuvių kalbos, nes darbe visi, bendraudami su manimi, pereina į rusų kalbą, – prisipažino kepėjas. – Dėl to niekas į mane kreivai nežiūri. Taip, buvo klausimų: „Kastusi, gal jau metas pereiti į lietuvių kalbą?“ Taip, sutinku, turbūt metas. Bet kol kas bendraujame rusų kalba. Žinoma, pokalbio kontekstą aš jau galiu suprasti, bet kasdieniniame gyvenime man lengva ir su rusų kalba. O baltarusiškumą išsaugoti gana paprasta. Čia aš girdžiu daugiau baltarusiškų žodžių nei gimtinėje. Čia gyvena daug vietinių lenkų, kurie, kalbėdami lenkiškai, kalba baltarusiškai. Nedažna situacija! Kai kalbuosi su vietiniais lenkais baltarusiškai, jie mane gana gerai supranta.“
Neištirpti internacionalinėje jūroje K. Larkovui padeda ir glaudus bendravimas su Lietuvos baltarusiais. Jau antrą kartą tradicinėje tarptautinėje Duonos šventėje Vilniaus nacionalinių bendruomenių namuose baltarusiško stalo puošmena buvo K. Larkovo kepiniai.
Juoda ar balta duona – svarbu neapdegusi
Vilniuje konditeriui iš Baltarusijos tenka kepti pyragus ne tik su saldžiu įdaru, bet ir su mėsa, taip pat vegetariškus gaminius. Nors profesiniu požiūriu K. Larkovo gyvenimas per daug nepasikeitė, lygindamas veiklą Baltarusijoje bei Lietuvoje, kepėjas įžvelgia daugybę skirtumų, tarp kurių – daug mažesnis lietuviškas biurokratizmas. Kepėjui patinka ir čia daromas akcentas į rankų darbo kepinių kokybę, o ne į kiekybę. Skiriasi ir darbo pobūdis.
Darbuotis prie savo kepinių kepėjui tenka daugiausia dirbti tada, kai žmonės įprastai sapnuoja dešimtą sapną: konditerio darbo diena prasideda 22.00 val. vakaro ir baigiasi paryčiui. Kepiniai turi būti švieži. Bet K. Larkovas mielai dirba ir dienos metu: po to, kai Lietuvos gyventojai sužinojo apie baltarusių kepėją Vilniuje, jis sulaukia prašymų surengti pamokas-seminarus namų sąlygomis, Tokių prašymų konditeris neatmeta, nors naminė duonos kepinių gamyba įprastoje orkaitėje, atrodytų, griauna jo profesinės veiklos pamatus.
„Pavydžiu tiems žmonėms, kurie patys kepa duoną, randa laisvo laiko šiam darbui, ieško receptų, – prisipažino K. Larkovas. – Žinoma, parduotuvėse taip pat galima rasti daug geros gardžios duonos. Juoda ar balta duona – svarbu neapdegusi, taip kalba baltarusiai. Bet jeigu norite atrasti tą laimės akimirką, kai iš orkaitės ištraukiate šviežią kepinį, be jokios abejonės, kepkite duoną namie.“
