Lietuvos teisės aktai įtvirtina tik bendro pobūdžio pareigas, kurių privalo laikytis valdymo organai, priimdami rizikingus verslo sprendimus. Iki 2014 m. nuosekliai formuota teismų praktika palikdavo itin plačią diskrecijos teisę teismams vertinti, kaip įgyvendinamos vadovų pareigos, o svarbiausia, analizuoti ir vertinti pačių verslo sprendimų turinį (investicijų tikslingumą, sudaromų sutarčių atitikimą bendrovių interesams ir pan.). Ši praktika buvo ir išlieka pavojinga samdomiems įmonių vadovams. Bendrovės akcininkams ar kreditoriams pareiškus pretenzijas dėl nesėkmingos įmonės plėtros ar investicijų strategijos, verslo projektų vykdymo, kainodaros ir kt., teismai vertino vadovo veiksmus ne tik pagal jų atitikimą teisės aktams, bet ir vertino patį verslo sprendimą. Tad bet kuris nuostolius bendrovei sukėlęs verslo projektas galėjo užtraukti jį įgyvendinusio vadovo atsakomybę.
Dalyvavimas versle visada yra susijęs su rizika, jog priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi. Jei įmonės vadovai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą ar nepakankamą verslo pelningumą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, ribotų veikimo laisvę ir greitį. Aiški riba tarp pateisinamos ir nepateisinamos rizikos nebuvo nubrėžta nei įstatyme, nei teismų praktikoje, todėl vadovaujančias pareigas užimantys specialistai ieškojo būdų apsisaugoti nuo galimų akcininkų pretenzijų dėl nuostolių rizikingo verslo nesėkmės atveju. Vienas iš dažniausių versle praktikuotų „saugiklių“ – akcininkų pritarimas konkrečiam sandoriui ar sprendimui. Akcininkų pritarimas vadovo sandoriui nebuvo efektyvus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) ne vienoje byloje nurodė, kad akcininkų sprendimas sudaryti rizikingą sandorį nešalina vadovo atsakomybės už tokio sandorio sudarymą. Dar daugiau, LAT yra nurodęs, kad net ir nesudaręs konkretaus nenaudingo bendrovei sandorio asmuo, pakeitęs ankstesnį sandorį patvirtinusį vadovą, atsako už galimus bendrovės nuostolius, nes tapęs bendrovės vadovu, naujas vadovas privalo nedelsiant nutraukti bendrovei nuostolingą sandorį.
Lietuvos teismų praktikoje verslo sprendimo vertinimo taisyklė („business judgement rule“) iki 2013 m. pabaigos nebuvo taikoma, o LAT laikėsi nuomonės, kad vadovo priimto verslo sprendimo pagrįstumas ir naudingumas gali būti patikrinti ir individualiai įvertinti. Visgi šiais metais LAT pakeitė poziciją bylose dėl vadovo atsakomybės ir pakeitė savo praktiką, kuri, tikėtina, užtikrins vadovų apsaugą nuo ieškinių dėl nuostolingų verslo projektų. LAT suformavo ir pradėjo taikyti verslo sprendimo vertinimo taisyklę, pagal kurią preziumuojamas vadovų veikimas geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Nors įstatymuose ši prezumpcija neįtvirtinta, šią taisyklę teismai ėmė aktyviai taikyti savo praktikoje, siekdami apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus.Praktinis šios taisyklės taikymo pavyzdys yra š.m. gegužės 5 d. priimta LAT nutartis ginče tarp UAB „Star 1 Airlines“, bankrutavusios skrydžių bendrovės, ir buvusio jos vadovo dėl daugiau nei 10 mln. Lt žalos atlyginimo. LAT panaikino Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas „Star 1 Airlines“ ieškinys. LAT teigimu, apeliacinis teismas netinkamai taikė įmonės vadovo civilinę atsakomybę už įmonei padarytą žalą reglamentuojančias teisės normas. Į LAT suformuotus kriterijus dėmesį atkreipti derėtų visiems Lietuvos bendrovių vadovams ir akcininkams.
Teismas pabrėžė, kad vadovui atsakomybė kyla tik tuomet, jei įrodoma ne tik padaryta žala, bet ir tai, kad vadovas pažeidė savo įstatymines pareigas, viršijo savo įgaliojimus ar akivaizdžiai peržengė protingą ūkinę komercinę riziką, buvo aiškiai aplaidus. LAT, motyvuodamas nutartį, pasitelkė užsienio šalių teisinėse sistemose ir teismų praktikoje taikomą verslo sprendimo taisyklę, kuri numato, kad teismai peržiūri vadovo sprendimus tik tais atvejais, jei juose yra akivaizdžių rūpestingumo ar lojalumo trūkumų, o bet kokie įmonės vadovo įgaliojimų ribose priimti verslo sprendimai, net ir sukėlę nuostolius bendrovei, negali būti laikomi pagrindu iš vadovo reikalauti atlyginti nuostolius. Verslo sprendimo vertinimo taisyklė suteikia savotišką imunitetą vadovams nuo reikalavimų atlyginti žalą tais atvejais, kai nuostolius bendrovei sukelia verslo nesėkmė.
Tad vadovo atsakomybė gali atsirasti ne dėl to, kad, pavyzdžiui, nebuvo laiku įgyvendintas projektas, o tuomet, jei būtų nustatyta, kad vadovas nesugebėdavo deramai organizuoti darbo, imdavosi veiklos neturėdamas plano ir nepasirūpindavo ištekliais jam įgyvendinti, neužtikrino esminėms funkcijoms būtinos komunikacijos įmonėje, prisiimdavo įsipareigojimus, kuriuos įmonė sistemingai pažeisdavo ir kt. Jei vadovas konkrečiame įmonės veiklos epizode veikė ne įmonės, bet savo ar trečiųjų asmenų naudai, laikytina, kad jis tyčia pažeidė įmonės interesus ir elgėsi nelojaliai.
Kaip šiais metais jau ne vienoje byloje pabrėžė ir LAT, verslo sprendimo taisyklės taikymas apsaugo įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių už kiekvieną nuostolingą sprendimą. Ši taisyklė pradėta taikyti ir sprendžiant ginčus dėl įmonių bankroto pripažinimo tyčiniu.
LAT sudėti akcentai tampa svarbūs būsimiems vadovų ir bendrovių ginčams, nes iki šiol Lietuvos teismų praktikoje verslo sprendimo vertinimo taisyklė kaip teismo susilaikymas nuo verslo sprendimo turinio peržiūrėjimo nebuvo taikoma.