Raudonojo Kryžiaus savanoriai leidosi į kelionę po Lietuvą
Neseniai suėjo metai, kai Rugilė savanoriauja Raudonajame Kryžiuje.
„Atėjau praeitų metų pradžioje kaip praktikantė, nieko nesitikėdama, o pradėjau dirbti nuo vasaros. Labai džiaugiuosi“, – pasakojo savanorė.
Dabar Rugilės laukia nauji iššūkiai – dviejų savaičių kelionė po Lietuvą. Savanorė po neseniai vykusio apsilankymo Šiauliuose pripažįsta, kad emocijų – netrūko.
„Pamatyti tuos savanorius, kurie padeda tiems žmonėms ir net pamatyti tuos pačius žmones – labai įspūdinga. Čiumpa tiesiog už širdies, net ašara nubėga. Moteris sako: nebuvo kito pasirinkimo ir Raudonasis Kryžius padėjo. Tu supranti, kad tu atveri žmonėms duris“, – dalijosi mergina.
Per dvi savaites Raudonasis Kryžius planuoja aplankyti visas 60 Lietuvos savivaldybių. Tikslas – skatinti savanorystę ir priminti žmonėms, kad ištikus bėdai – kur kreiptis tikrai yra.
„Mes esame pirmieji, kurie gali padėti krizėje, nes turime numerį 111, kur bet kuris žmogus, susidūręs su nelaime, krize ar sunkia situacija, gali visą parą skambinti, septynias dienas per savaitę“, – teigė Raudonojo Kryžiaus generalinė sekretorė Ingrida Damulienė.
Situacija didžiuosiuose miestuose ir regionuose – skirtinga
Kartais miestų savivaldybės prieš žmonių problemas tampa bejėgės. To nepaneigė ir Vilniaus vicemerė Simona Bieliūnė.
„Kartais, kai mes biurokratiškai sprendžiame procesus, reikia reaguoti čia ir dabar – per valandą, per dvi. Raudonasis Kryžius ateina ten, kur mes negalime labai greitai sureaguoti“, – teigė ji.
Tačiau diena, kada skurdas Lietuvoje mažėtų – dar tik svajonėse.
„Tikiu svajonėmis ir turiu viltį, kad tai atsitiks vieną dieną, bet šiandien mes matome realybę. Visos tos organizacijos, kurios kiekvieną dieną deda pastangas teikti pagalbą žmonėms – jos yra reikalingos“, – teigė „Lietuvos Carito“ vadovė Deimantė Bukeikaitė.
Šiandien mažiausias skurdas yra Vilniaus miesto, Vilniaus rajono ir Neringos savivaldybėse, o štai skurdžiausiai gyvena Kelmės, Skuodo ir Biržų rajono savivaldybės. Pastarosios savivaldybės meras tikina, kad miestas tampa situacijos įkaitu, mat susiekimas čia prastas, gyventojų nedaug, o pagalbos iš valstybės – mažai.
„Kiek mes esame laisvi tą daryti, jeigu visą planavimą atlieka centrinė valdžia? Siūlyčiau jiems daugiau išvažiuoti iš kabinetų, pasižiūrėti, įsivertinti, daugiau pabūti, kad tikrai pamatytų, kas yra pas mus ir ko pas mus trūksta“, – teigė Kęstutis Knizikevičius.
Net jei mažuose miesteliuose ramiau, automobilių spūsčių nėra ir eilės pas gydytojus trumpesnės – dažnas karjerą bei kurti šeimą skuba į miestą. Tai esą atskirtį gilina tik dar labiau.
„Jeigu rajone dabar per metus gimsta iki 150 vaikų, kai, tarkime, 92-aisiais metais Pasvalio rajone gimė 680 – mokyklų tuštėjimo metas vis dar nesustojo. Nėra tos sustojimo stabilizacijos“, – teigė Pasvalio rajono savivaldybės meras Gintautas Gegužinskas.
„Matome žmonių vargą, kuris yra ne tik materialinis, bet ir emocinis, ir psichologinis, ir dvasinis, ir visoks kitoks. Iš tiesų, situacija didžiuosiuose miestuose ir regionuose yra labai skirtinga“, – teigė D. Bukeikaitė.
Nevyriausybinių organizacijų atstovai vargstantiems Lietuvos žmonėms žada, kad net ir skurdui nesitraukiant taip sparčiai, kaip norėtųsi, jie pagalbos tikrai sulauks.
Visą reportažą rasite LNK portale:
