Norėjo lėtesnio gyvenimo
Varėnos rajone, Norvydiškių kaime, yra du namai. Vienas, kaimyno, kaip juokiasi sūrių meistras Valdas, kitas jų, sūrininkų sodyba „Paskui saulę ir ožkas“.
„Pagrindinė mūsų veikla vyksta čia“ , – į mažą namelį, sūrinę, mums atvykus rodo Valdas Kavaliauskas.
Tame pačiame kieme, šalia, ir šeimos gyvenamas namas, o dar toliau namas, į kurį žiemą suvedamos ožkos, kurių šeima laiko ne vieną dešimtį.
„Dabar jos ganosi pievose“, – kiek toliau už namo ranka rodo Valdas.
Atnešęs visą padėklą sūrių vyras pasakoja apie juos ir aiškina, kad jis pats baigė Veterinarijos akademijos mokslus, nors pats su kaimu neturėjo nieko bendro ir užaugo mieste.
„Gyvenau Vilniuje, paskui dirbau tarptautinėje prancūzų kompanijoje, kuri užsiėmė paukštininkystės verslu.
Vieną dieną supratau, kad man gana lakstymo, bėgimo į priekį, nutarėme, kad mums nieko nebereikia, o tik pradėti džiaugtis gyvenimu, taikos su savimi, su kaimynais ir dėl to reikėjo keisti savo gyvenimo būdą“, – atsimena jis.
Būtent tada, kaip teigia, ir pasirodė, kad sūrininkystė yra ta sritis, kur nereikia didelės ir brangios žemės ūkio technikos, o tai gali būti ir pragyvenimo šaltiniu.
„Norėjome lėto gyvenimo“, – sako Valdas ir tikina, kad tai jam reiškia tai, kad kas rytą dabar gali kelis be žadintuvo.
„Nesvarbu, kada atsikelsi. Lėtas gyvenimas yra tai, kad ryte nereikia imti mašinos raktelių, kai tu esi laisvas ir netarnauji išorinėms taisyklėms“, – apibūdina vyras ir tikina, kad mieste galima daug ką turėti, bet nėra kada gyventi.
Šiandien šeimos ūkyje – apie 100 melžiamų ožkų, tačiau, anot jo, toks skaičius gyvulių taip pat įpareigoja.
„Reikia žiūrėti, kaip pagaminti, kur parduoti, jau trūksta pagalbos. Tai įneša papildomo nerimo“, – sako jis.
Verslininkas užsimena ir apie infliaciją, tačiau juokiasi, kad ūkyje nei saulė, nei vėjas nebrango.
„Mums tos infliacijos visai vienodai“, – sako Valdas.
Įkvėpė Prancūzija
Sūrininkas tikina, kad sūrių gaminimo verslo pradžia nebuvusi lengva. Kol buvo išrasta tinkama receptūra, jis užtruko metų metus.
„Pirmais metais gyvenome iš vištų kiaušinių, antrais – draugai jau plekšnojo per petį ir sakė, kad sūriai neblogi, bet tik penktais metais jie buvo pradėti pardavinėti“, – atsimena jis.
Sūrinę jis pasakoja įsirengęs nuosavomis lėšomis, o paramą iš Europos fondų gavęs tik smulkiam ūkininkavimui, kuri siekė apie 15 tūkst. Eur.
„Mes visą laiką žengėme žingsnis po žingsnio ir neturėjome plano, kad auginsime 100 ožkų, imsime paskolas ir t.t. Mes pradėjome nuo dviejų ožkų, paskui jų atsirado 10, 20.
Kitąmet, galvojame, kad jų susimažinsime perpus ir turėsime apie 50“, – sako Valdas.
Paklaustas, kodėl pasirinko sūrius gaminti būtent iš ožkų pieno, Valdas aiškina, kad jį įkvėpė gyvenimas Prancūzijoje. Jis gyvenęs Normandijos fermoje, kur prancūzų šeima laikė 50 ožkų ir gamino sūrius.
„Taip pat tuo metu Lietuvoje ožkų sūrių nelabai ir buvo, tad buvo potencialo“, – sako jis, tačiau priduria, kad Dzūkijoje ožka yra neturtingo žmogaus ženklas, kuris niekur nepritampa ir nesugeba išlaikyti karvės.
Planuoja pokyčius
Sodyboje šiandien gaminamos 6 sūrių rūšys ir pats šeimininkas juokiasi, kad viskas priklauso nuo to, kokius daugiau perka.
„Kartočiau“, – paklaustas, ar nesigaili, kad Normandiją ir gyvenimą Vilniuje vyras iškeitė į tokią veiklą bei gyvenimą kaime, sako jis.
„Tai buvo geras sprendimas, tik, reikia pripažinti, kad tai nėra amžina ir turi tiek pradžią, tiek pabaigą.
Mes to dar niekam nesakėme, bet esame nusprendę palaipsniui mažinti savo ūkį ir galbūt padaryti pertrauką, atverti kitus horizontus“, – sako jis.
Vyras planuoja tęsti mokslus, stoti į doktorantūrą, užsimena pasirinkęs filosofinę kryptį.
„Bet mes šio verslo nei parduosime, nei perduosime kam. Jis turi savo pradžią ir savo pabaigą“, – sako jis.
Pasak Valdo, viskas čia pernelyg suasmeninta.
„O gal dalis gamybos ir liks. Atsisakysime gyvulių, pieną įsigysime iš kitų.
Aš noriu daugiau sėsti prie knygų“, – aiškina jis.
Vyras sako, kad tokiame versle, kaip šis, nereikia skaičiuoti, kiek uždirbi per valandą.
„Čia yra labai daug fizinio darbo, o tai – vienas argumentų, kodėl man reikia pereiti kitur, pradeda sopėti rankas“, – sako jis.
Šiandien šeimos sūrinėje dirba 4 žmonės. Kaip skaičiuoja, jis pats su žmona Rasa ir dar dvi darbuotojos.
Įsigyti vyro pagamintus sūrius galima Vilniuje ir Kaune, kaip vardija, daugiausia, turgavietėse, parduotuvėlėse.
