„Tiesiog bankui baigus savo veiklą dalis gyventojų automatiškai atsargiau žiūrėjo į visą sistemą. Tai yra natūralus reiškinys. Kai vienas rinkos dalyvių pasitraukia iš rinkos, be abejo, kyla tam tikras nepasitikėjimas. Bet jei žmonės nemato požymių, kad galėtų dar kažkuriam rinkos dalyviui kažkas atsitikti, tas pasitikėjimas pamažu grįžta“, – naujienų agentūrai ELTA komentuodamas kompanijos „Baltijos tyrimai“ apklausos rezultatus sakė G. Nausėda.
Pagal kovo mėnesio viešosios nuomonės apklausos rezultatus, per mėnesį gyventojų, pasitikinčių Lietuvos banku, sumažėjo 13 proc. ir dabar yra 41 proc., o gyventojų, pasitikinčių komerciniais bankais sumažėjo 9 proc. ir dabar jais pasitiki vos 22 proc. gyventojų.
Pasak G. Nausėdos, XX a. paskutiniame dešimtmetyje jau buvo susiklosčiusi panaši situacija, tačiau tuomet bankai per keletą metų pasitikėjimą atgavo.
„Tuomet irgi buvo ryškus pasitikėjimo kritimas. Jei neklystu, praėjo kokie 4-5 metai, kol pavyko tą pasitikėjimą atgauti, po to jis ilgą laiką buvo aukštas. Iki „Snoro“ atvejo, o po to smuktelėjo, atitinkamai Ūkio banko atveju taip pat smuktelėjo“, – sakė finansų analitikas.
„Visgi turint omenyje tai, kad, matyt, kitų tokių didelių rezonansinių atvejų nebus, aš manau, kad šį kartą užteks šiek tiek mažiau laiko pasitikėjimui atstatyti“, – sakė G. Nausėda.
Finansų analitikas pabrėžė, kad gyventojai iš „Snoro“ banko žlugimo istorijos pasimokė, jog indėlių draudimo sistema dabar veikia daug geriau negu XX a. paskutinio dešimtmečio bankų griūties metu.
G. Nausėda taip pat atkreipė dėmesį, į, jo manymu, paradoksalų faktą – nors po „Snoro“ žlugimo reitingais matuojamas pasitikėjimas bankais smuko, į bankus padedamų indėlių apimtis kaip tik išaugo.
„Situaciją, matyt, reikėtų aiškinti tuo, jog buvo įsitikinta, kad indėlių draudimo sistema veikia operatyviai ir padengia susidariusius dėl bankų pasitraukimo iš rinkos nuostolius. Įsitikinę, kad taip yra, žmonės įgyja daugiau pasitikėjimo ir nematydami galbūt gerų kitų taupymo alternatyvų renkasi bankų indėlius“, – sakė finansų analitikas.
G. Nausėda pabrėžė, kad nesama konkrečių sprendimų, kurie bankams padėtų pakelti pasitikėjimą: tai lemia ilgalaikė stabili veikla.
„Kuomet per ilgą laiką žmonės įsitikina, kad bankai yra saugūs, kad indėliai veikia sklandžiai, tai ir pasitiki. Ir tam parodymui, kad bankų sistema veikia sklandžiai, neužtenka nei poros, nei trijų savaičių. Reikia tikrai daug ilgesnio laiko. Nes pasitikėjimas, įgytas per dvi savaites, nėra tikrasis pasitikėjimas“, – sakė G. Nausėda.
Todėl, pasak jo, bankai neturėtų imtis kokių nors radikalių sprendimų, kad pakeltų pasitikėjimą jais.
„Radikalūs sprendimai gali pasirodyti nenatūralūs arba dirbtiniai indėlininkams ir būtų pasiektas priešingas rezultatas. Tie bankai, kurie seniai veikia rinkoje ir niekada nepatyrė reikšmingų sukrėtimų, kaip tik turėtų toliau demonstruoti patikimumą ir stiprumą. Manau, kad tą jie darys“, – teigė finansų analitikas.
Tai, kad taip reikšmingai krito pasitikėjimas Lietuvos banku, G. Nausėdai buvo „šiek tiek siurprizas“. Finansų analitiko teigimu, su Ūkio banko žlugimu Lietuvos bankas susitvarkė sėkmingai.
„Manyčiau, Lietuvos bankas pakankamai energingai ir greitai išsprendė klausimą, susijusį su teisine puse - kaip nutraukti banko veiklą, kad indėlininkai nepatirtų didesnių nuostolių. Tiek „Snoro“ atveju, tiek Ūkio banko atveju, manyčiau, procesas buvo suvaldytas ganėtinai sklandžiai. Bet galbūt daliai respondentų visgi taip neatrodė ir jie atkreipė dėmesį į kažkokius kitus aspektus, kurie yra susiję su Lietuvos banko veikla“, – svarstė G. Nausėda.
