Kaip rašoma straipsnyje, dabar šios šalys atsidūrė pačiame įkarštyje diskusijų, ar griežtos taupymo priemonės padės išspręsti skolų problemas euro zonoje.
Ar tiktų Baltijos šalių modelis, pavyzdžiui, Graikijai ar Ispanijai? Atsakymas – veikiausiai ne, nors šio to pasimokyti galima. Na bet tai jokiu būdu nemenkina Baltijos šalių pasiekimų, pabrėžia N. Buckley.
Nuo 2000-ųjų trys buvusios sovietinės valstybės skolinosi pigiai, tikėdamosi dvigubai greičiau sumažinti ekonomikos spragą tarp jų ir Vakarų Europos. Jos tapo stipriai priklausomos nuo trumpalaikio išorinio finansavimo. Kai žlugo investicijų bankas „Lehman Brothers“, Baltijos šalių ekonomika ir mokestinės pajamos patyrė smūgį.
Na o prieš krizę padidinus darbo užmokestį, stipriai sumažėjo konkurencingumas. Visos trys valstybės susiejo savo valiutą su euru. Šalys siekė žūtbūt išvengti savo valiutos nuvertėjimo (devalvacijos), kad neprarastų šansų prisijungti prie bendros valiutos zonos.
Taigi Baltijos šalys ėmėsi vykdyti vidinę devalvaciją – mažinti atlyginimus ir išlaidas (ką siūlo Vokietija skolų prislėgtoms euro zonos valstybėms). Jos sumažino viešojo sektoriaus išlaidas, atlyginimus, darbo vietas ir įgyvendino struktūrines reformas.
Baltijos valstybių ekonomika didelėmis pastangomis ėmė gerėti – nuo 2010 m. pavasario iki 2011 m. rudens kasmet visų trijų šalių eksporto apimtys didėjo po 20 proc. Lietuvos ir Estijos eksporto apimtys ypatingai padidėjo 2011 m. pirmą ketvirtį – 45 proc., teigia „Peterson Institute for International Economics“ specialistas Andersas Aslundas.
Tačiau Baltijos valstybių patirties negalima perkelti ar visiškai pritaikyti euro zonos periferijos valstybėms.
Visų pirma, Baltijos šalys, priešingai, nei Graikija, nebuvo prislėgtos didžiulės skolų naštos. Kiekvienos valstybės skola 2008 m. siekė apie 20 proc. BVP.
Be to, Baltijos valstybėse ekonomika augo kur kas sparčiau, nei, pvz., Graikijoje. 2005–2007 m. Latvijos ekonomika ūgtelėjo trečdaliu, o darbo užmokesčiai padvigubėjo. Ekonominė griūtis ją nusviedė į 2005 m. lygį.
Žmonės dar gerai atsiminė posovietinį dešimto dešimtmečio pradžios ekonomikos nuosmukį, todėl buvo kur kas geriau pasirengę sunkiems laikams.
Be to, profesinės sąjungos irgi silpnesnės, nei, pvz., Graikijoje, todėl protestų buvo kur kas mažiau.
Na ir tam saugumo garantu tapo emigracija. Nuo 2000 m. Latvijos populiacija sumažėjo 10 proc. , teisybė, žmonės ir iki 2008 m. ieškojo geriau apmokamų darbų, tačiau Latvijos specialisto Michailo Hazano teigimu, ėmus įgyvendinti griežtas taupymo priemones, emigracija stipriai padidėjo, žmonės išvykdavo šeimomis. Manoma, kad Lietuvos populiacija sumažėjo panašiai, kaip ir Latvijos.
Gali pateikti ne vieną patarimą
Na bet, kaip rašo N. Buckley, šalims, kurioms reikia imtis griežtų taupymo priemonių, Baltijos valstybės gali pateikti ne vieną patarimą.
Pirma, pagreitinkite tai – kitaip tariant, taupymo priemones įveskite kaip galima greičiau. Laipsniškas priemonių taikymas sukels visuotinį nuovargį ir pasipriešinimą.
Antra, reikia ne tik sumažinti išlaidas, bet ir imtis struktūrinių reformų.
Baltijos šalys uždarinėjo ligonines ir mokyklas, tačiau siekė išgyvendinti sovietinės eros palikimą.
Trečia, reikia nekorumpuotų politinių lyderių, kurie būtų pasirengę priimti sunkumus. Latvijos ministrą pirmininką Valdį Dombrovskį galima pavadinti technokratu. Daugelis latvių teigia sutikę su jo siūlomomis griežtomis taupymo priemonėmis todėl, kad jis buvo sąžiningas ir kompetentingas, ne toks, kaip ankstesni ministrai.
Nuo tada, kai buvo pradėtos įgyvendinti griežtos taupymo priemonės, V. Dombrovskį du kartus išrinko premjeru. Nedaugelis Europos lyderių gali tuo pasigirti, net tose valstybėse, kurios nepatyrė tokių sunkių išmėginimų, kaip latviai.
