Šiuo metu įstatymais įteisinamas gaminančio vartotojo statusas, anot Lietuvos elektros energetikos asociacijos prezidento Kęstučio Jauniškio, bliūkšta vizijoms neatitikus tikrovės.
„Gyventojų lūkesčiai, kad jie taps gaminančiais vartotojai, yra dideli. Tačiau susidūrę su realybe, kai prašome investuoti į valstybės tinklo modernizavimą, tikėjimas Žaliuoju kursu ir tikėjimas valstybės intencija, kad mes visi – ir vartotojai, ir gamintojai, gaminsime elektrą, bliūkšta.
Tinklo rekonstravimo išlaidos ganėtinai didelės, todėl gyventojams nusvyra rankos – jie neturi tiek pinigų. Planavimo, aiškumo ir komunikavimo, kaip šios problemos bus sprendžiamos, dar nėra“, – sakė K. Jauniškis.
Jos pastebėjimu, visus mūsų elektrinius įrenginius reikės prijungti prie tinklo, todėl darbūs vykdantys elektrikai gali nespėti suktis.
„Tai yra didžiulis darbų krūvis įmonėms: saulės, vėjo prijungimai, artėja geležinkelio elektrifikacija“, – kalbėjo K. Jauniškis.
Šių laikų našta – metalai ir mineralai
Lietuvos energetikos agentūros direktorius Virgilijus Poderys atkreipė dėmesį, kad šiuo metu kinta ne tik energijos gamybos teisinis reguliavimas, bet ir baziniai šios srities principai.
„Iki šiol elektrą gaminantis gamintojas derindavosi prie to, kaip vartotojas ją naudoja. Filosofija keičiasi iš esmės: dabar ir vartotojai turės derintis prie gamintojų – saulininkų arba vėjininkų“, – sakė jis.
Tokios aplinkybės, jo žodžiais, reikalauja įstatymu įtvirtinti naują verslo rūšį – paklausos telkimo ir tinklo lankstumo paslaugų.
Kartu V. Poderys pastebėjo, kad Europos Sąjungai judant Žaliuoju kursu, naudingųjų iškasenų perdirbimo vertės grandinėje daugumą pozicijų vis dar užima Kinija: „China, China, China – tai yra didžioji žinia, kurią siunčia specialistai politikams. Metalai ir mineralai – tai mūsų šių laikų našta. Kai prieš 50 metų kildavo karai dėl naftos, dabar beldžiasi metalai ir mineralai. Apie juos ir turi galvoti politikai“, – perspėjo V. Poderys.
Kartu jis pridūrė, kad baterijų gamybai naudojami ličio junginiai pastaraisiais mėnesiais brango apie 10 kartų.
Kad valstybei prisiėmus iššūkį būtina sukurti strateginio planavimo sistemą, pastebėjo ir Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vadovas Arvydas Galinis.
„Viena ministerija, ko gero, yra ne visiškai pajėgi“, – sakė jis.
Kas laukia Vilniaus ir Tauragės
Lietuvos energetikos instituto direktoriaus Sigito Rimkevičiaus teigimu, viena ES misijų įgyvendinant Žaliąjį kursą – tai 100 klimatui neutralių miestų iki 2030-ųjų.
„Į šitą šimtuką pateko Vilnius ir Tauragė, kurie turėtų būti pavyzdiniai pilotiniai miestai. Pažangūs miestai – labai svarbus komponentas, nes 80 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskiriama būtent miestuose. Jeigu išspręsime miestų problemą, priartėsime prie galutinių Žaliojo kurso tikslų – jokių išmetimų iki 2050-ųjų“, – aiškino mokslininkas.
Jo žodžiais, artėjant prie neutralumo klimatui miestuose, vienam gyventojui tenkančių investicijų dydis sudarys apie 10 tūkst. eurų.
„Vadinasi, iš įvairių fondų turėtų ateiti milžiniškos investicijos – 5 mlrd. eurų Vilniui ir 200 mln. eurų Tauragei“, – sakė Sigitas Rimkevičius.
Seimo Ateities komiteto pirmininkas liberalas Raimundas Lopata, apibendrindamas energetikos specialistų pastabas, pabrėžė didesnę valstybės reguliavimo būtinybę.
„Žaliasis kursas – ne tik valstybės reikalas, šiuo atveju į valstybės reikalus reikia įtraukti ir gyventojus. Jeigu valstybė nepajėgs užtikrinti įtraukimo, juokingai atrodys pats Žaliasis kursas“, – įspėjo Raimundas Lopata.
Kad taip nenutiktų, anot V. Poderio, dalykas paprastas – reikia dar daugiau pinigų.
„Tarptautinės energetikos agentūros direktorius pernai rudenį tiesiai šviesiai pasakė: turime patrigubinti investicijas į žaliąją energetiką, kad judėtume savo užsibrėžta futuristine trajektorija“, – sakė jis.
