Pirma - siūloma riboti prekybinių įmonių antkainį maisto prekėms.
Argumentuojama tuo, kad didieji prekybos centrai, neva, per daug uždirba iš prekybos maisto prekėmis. O tuo tarpu jas gaminantiems ūkininkams tenkanti dalis - per maža. Bėda ta, kad reguliuojant, kiek uždirbs parduotuvės, ūkininkams tenkanti dalis nė trupučio nepadidės.
Tai būtų įmanoma tik tada, jei valdžia nustatinėtų, už kiek savo produkciją turi pardavinėti grūdų augintojas, už kiek - duonos kepėjas ir už kiek - duonos pardavėjas. Paprastai tariant, į žemės ūkį norima sugrąžinti sovietinę planinę ekonomiką.
Daugelis lietuvių turėtų gerai atsiminti sovietmečiu patirtą kainų reguliavimo rezultatą - stovėjimą eilėse prie tų pačių, siūlymuose minimų, būtiniausių maisto prekių. Būtent tai atsitinka nustačius kainų lubas. Jei kuriai nors iš gamybos ar prekybos grandžių neapsimoka teikti prekių ar paslaugų, jos paprasčiausiai neteikiamos ir jų pasiūla tiesiog sumažėja.
Su tuo susidūrė ne tik Sovietų Sąjunga. Devintojo dešimtmečio pradžioje Eduardo Ševarnadzės valdžia Gruzijoje nusprendė sureguliuoti duonos kainas, nustatydama joms lubas. Ko susilaukė gruzinai? Eilių prie duonos laisvoje šalyje. Ar mes to norime Lietuvoje? Spėju, kad ne.
Jei bus reguliuojamas antkainis (beje, pats terminas irgi atėjęs iš sovietizmo laikų), iš parduotuvių gali dingti didesnių sąnaudų pateikiant reikalaujančios, greičiau gendančios prekės. Jas atgabenti į parduotuves ir teikti pirkėjams tiesiog kainuos per daug. Po alinančių diskusijų Ekonomikos komitetas nusprendė permesti šį sovietinį palikimą išdiskutuoti kitiems komitetams, todėl galima dar daug ko tikėtis.
Antras siūlymas - drausti stambiems prekybos centrams dirbti švenčių dienomis. Jei pirmasis siūlymas aiškiai nužengė iš planinės ekonomikos vadovėlių, antrasis jau primena fantastiką.
Teigiama, kad švenčių dienomis didieji prekybos centrai dirba iki 22 val., taip palaipsniui stumdami mažuosius prekybininkus iš rinkos. Uždraudus didiesiems dirbti - mažieji prekybininkai turės galimybę padidinti savo prekių apyvartą.
Siūlymas kelia krūvą klausimų. Pirma, negi norima pasakyti, kad tos Darbo kodekse numatytos 13 šventinių dienų yra būdas, padedantis stambiems prekybos centrams stumti mažuosius iš rinkos? Nesinori tikėti, kad, uždraudus stambiems prekybininkams dirbti švenčių dienomis, konkurencinė kova reikšmingai pasikeis.
Antra, kodėl smulkiems prekybininkams reikia suteikti tas 13 - os kalėdinių, velykinių, visų šventųjų, tėvo ar motinos dienų dovanėles su sumažinta konkurencija? Toks siūlymas akivaizdžiai proteguotų vieną interesų grupę, kartu pamirštant, kad bet koks konkurencijos ribojimas, pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą, galimas tik siekiant apginti bendrą tautos gerovę. Smulkiųjų prekybininkų interesas nėra bendra tautos gerovė.
Trečias klausimas - kodėl atimama galimybė iš vartotojų rinktis, kur apsipirkti? Jei Kalėdų rytą, keliaudamas į svečius, turiu nupirkti žąsį, saldainių ir kalėdinio vyno, man tai paprasčiau padaryti viename prekybos centre, o ne trijose smulkiose krautuvėlėse, kurios per Kalėdas vis tiek turbūt nedirbs.
Ketvirta, kodėl neleidžiama dirbti prekybos centrų darbuotojams?
Net neabejoju, kad tikrai yra ne vienas, kuris dirba šventinėmis dienomis dėl jį viliojančio dvigubai didesnio atlyginimo. Proteguojant smulkius prekybininkus, bus uždrausta stambių prekybos tinklų darbuotojams užsidirbti.
Galima atsikvėpti – bent antrasis siūlymas buvo atmestas. Tačiau pažvelkime į problemą plačiau. Abu siūlymai neobjektyvūs, šališki ir paminantys teisės principus. Einant į kryžiaus žygius prieš didesnes parduotuves, nesibodima paminti ir vartotojų interesus.
Juk tiek kainų reguliavimas, tiek darbo laiko apribojimas daugiausiai nepatogumų sukels pirkėjams. Bėda ta, kad artėjant kiekvieniems rinkimas, tokių absurdiškų siūlymų tik daugėja. Dalis politikų drąsiai teikia ant stalo priplėkusio populizmo porciją, kuri padėtų jiems užsitikrinti postą kitą kadenciją. Bėda ta, kad šių siūlymų ,,galiojimo laikas’’ seniai baigėsi.
