M. Bartuška per karjerą Lietuvoje vadovavo dviem strateginėms šalies įmonėms: iš pradžių – „Klaipėdos naftai“, vėliau penkerius metus – „Lietuvos geležinkeliams“. Pastarąją bendrovę jis buvo priverstas palikti 2021 m. sausį po kilusio skandalo dėl tebesitęsusio baltarusiškų trąšų tranzito, nepaisant įsigaliojusių JAV sankcijų Baltarusijos koncernui „Belaruskalij“.
M. Bartuška sako ir šiandien esąs įsitikinęs, kad tuomet buvo padarytas geriausias sprendimas ir Lietuvai, ir „Lietuvos geležinkeliams“, be to, patyręs vadybininkas be darbo ilgai neužsibuvo. Jau tų pačių metų gegužę jis prisijungė prie Nyderlandų valstybinės bendrovės „Gasunie“, šioje šalyje pradėjusios plėtoti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalus – iš pradžių dirbęs kaip konsultantas, vėliau tapo ir vieno terminalo vadovu.
Dabar, lygindamas darbą Lietuvos ir Nyderlandų valstybinėse įmonėse, M. Bartuška sako, kad olandai – pragmatiškesni, labiau orientuoti į tikslą ir mažiau apsikrauna įvairia biurokratija. Tai jiems leido dvigubai didesnio nei Lietuvos „Independence“ terminalo projektą nuo idėjos iki paleidimo įgyvendinti per pusmetį.
– Papasakokite, kaip atsidūrėte Nyderlanduose ir „Gasunie“ įmonėje – ieškojote naujų galimybių po etapo „Lietuvos geležinkeliuose“ ar sulaukėte netikėto pasiūlymo?
– Tokia susiklostė aplinkybių visuma. Vasarį, kai prasidėjo karas Ukrainoje, energetinė krizė, tapo aišku, kad Europai reikės daugiau SGD terminalų, keletą tokių projektų skubiai inicijavo ir Nyderlandai. Kadangi esu dirbęs šioje srityje, buvo likę kontaktų, su kuriais pasikalbėjome, kad abiem pusėms būtų įdomu kartu dirbti šioje srityje. Taip prisijungiau prie „Gasunie“, kuri turėjo tikslą labai greitai pastatyti terminalą, kuris aprūpintų dujomis tiek Nyderlandus, tiek Čekiją ar Prancūziją.
„Gasunie“ yra Nyderlandų valstybės kapitalo įmonė su 60 metų istorija. Bendrovės veikla prasidėjo nuo dujų gavybos pačioje Olandijoje, po 2000 m. įmonė buvo reorganizuota ir liko ties infrastruktūros valdymu – saugyklų, vamzdynų ir panašiai. Tokią infrastruktūrą „Gasunie“ valdo ne tik Nyderlanduose, bet ir dalyje Vokietijos, o per bendrus projektus su kitomis šalimis – vamzdynus į Angliją. Taip pat šiuo metu aktyviai vystoma nauja energetinė kryptis – vandenilio saugojimas ir transportavimas. Nes vandenilis bus energetikos ateitis.
– Iš pradžių prie „Gasunie“ prisijungėte kaip patarėjas, tačiau dabar esate pristatomas kaip Eemshaveno mieste pastatyto SGD terminalo co-CEO, t. y. vienu iš vadovų. Kokios šiame projekte yra jūsų funkcijos ir atsakomybės?
– Kai atėjau į šio terminalo projektą, jis buvo pradinėje stadijoje, nors komanda jau buvo įsibėgėjusi. Iš pradžių veikiau kaip strateginis patarėjas. Kadangi teko teko darbuotis statant Lietuvos terminalą, galėjau padėti suvaldyti rizikas, kad projektas būtų užbaigtas laiku. Tikslas buvo Eemshaveno terminalą paleisti rugsėjo viduryje, tą mes ir padarėme. Nuo rugsėjo 15 d. pradėjome importuoti SGD dujas iš Jungtinių Valstijų. Šiuo metu jau esame priėmę 14 laivų.
O spalį su kolega buvome paskirti dviem terminalo vadovais, taikomas toks vokiškas modelis, kai yra du direktoriai, kurie pasiskirstę veiklos sritis, bet ir galintys dengti vienas kito funkcijas.
Šiuo metu siekiame maksimaliai optimizuoti veiklą ir išnaudoti visus terminalo pajėgumus. Per metus Eemshaveno terminalas gali importuoti 10 mlrd. kubinių metrų dujų, šiuo metu turime sutartis penkeriems metams dėl 8 mlrd. kubinių metrų.
– Dirbdamas „Klaipėdos naftoje“ buvote atsakingas už „Independence“ terminalo statybas, kurios truko daugiau kaip 4 metus, „Gasunie“ terminalą įrengė per pusmetį. Kaip galėtumėte palyginti veikimo būdus ir procesus Nyderlanduose ir Lietuvoje?
– Eemshaveno SGD terminalas praėjusių metų gruodį kasmetiniuose dujų industrijos apdovanojimuose buvo įvertintas kaip geriausias projektas pasaulyje, nes per tokį laiką paleisti tokio dydžio terminalą iki šiol niekam nebuvo pavykę.
Aš manau, kad mes ir Lietuvoje viską darėme labai greitai, bet Nyderlandai yra pragmatiškesnė šalis ir mažiau politizuota ten, kur tos politikos galbūt nereikia. Strateginiame lygmenyje valstybė projektą labai palaiko, bet į patį įgyvendinimą ir detales nesikiša.
Lietuvoje politikai projektus taip pat palaiko, bet tuo pačiu vyksta labai daug klausinėjimo, kontroliavimo, o tai ilgina procesus. Iš principo tai nėra blogai, bet laiko požiūriu viskas trunka ilgiau. Aišku, Klaipėdoje nebuvo keliamas tikslas terminalą pastatyti per ekstremaliai trumpą laiką.
Nyderlandus skubėti privertė geopolitinės aplinkybės, todėl buvo nuspręsta labai greitai penkeriems metams nuomotis laivą, kad tuo laikotarpiu būtų užtikrintas dujų tiekimas. Aišku, jei bus poreikis, terminalo nuomą bus galima pratęsti, bet tai jau bus kiti strateginiai sprendimai.
– Ar Nyderlandų sprendimas Eemshaveno terminalą statyti tik penkeriems metams reiškia, kad žiūrima pragmatiškai, galbūt laukiama karo pabaigos, kai bus galima grįžti prie senųjų apsirūpinimo dujomis būdų?
– Visų pirma, klausimas, kiek tų dujų ateityje reikės, nes visa energetinė strategija yra nukreipta į perėjimą nuo dujų prie kitų energijos šaltinių. Tad dujų suvartojimo mažėjimas Europoje yra žymus, o laivų technologija leidžia priimti sprendimus trumpalaikiams periodams ir valstybėms prisitaikyti prie rinkos dėsnių tokiam laikui, koks joms yra reikalingas. Beje, šiuo metu taip pat svarstomos galimybės pietinėje Nyderlandų dalyje statyti dar vieną SGD terminalą.
Faktas, kad dujų rinkoje įvyko labai dideli tektoniniai lūžiai, persiskirsto tiekimo srautai, apskritai keičiasi Europos požiūris į pačias dujas. Praėjusiais metais šiems iššūkiams buvo duotas labai greitas atsakas, dabar, matyt, turės ateiti kitas etapas, kai šalys įvertins, ar infrastruktūra yra pakankama, ar dar reikia papildomų korekcijų, kad būtų patenkintas dujų poreikis. Gyvename labai didelio neapibrėžtumo laikotarpiu, todėl priiminėti ilgalaikius sprendimus sudėtinga.
– Kaip jūs apskritai vertinate Europos reakciją į Rusijos pradėtą energetinį karą? Apokaliptinių scenarijų su milžiniškomis kainomis ir dujų tiekimo ribojimais šią žiemą išvengėme, bet ar jau galime būti ramūs ir kokių dujų kainų ateityje galima tikėtis?
Matėme du etapus. Pirmasis buvo rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, kai nerimo buvo labai daug, o energetikos kainos šovė į neregėtas aukštumas. Tačiau atėjus žiemai tos pačios kainos reikšmingai sumažėjo, nors ir nenukrito iki buvusio lygio. Tai leidžia daryti išvadą, kad Europa turėjo ir turi labai daug priemonių ir resursų tokias krizes suvaldyti, pasitelkiant įvairias priemones. Tad manau, jog apokaliptinių scenarijų išvengsime, kad ir kaip kažkas Rytuose jų norėtų.
– Negaliu nepaklausti apie jūsų karjeros etapą „Lietuvos geležinkeliuose“, kurį turėjote baigti po skandalo dėl baltarusiškų trąšų tranzito. Kaip dabar, vertinant iš laiko perspektyvos jums atrodo su įmonės valdyba suderintas jūsų atsistatydinimas? Ar tai buvo geriausias sprendimas, kurį tada galėjote priimti?
– Taip, aš galvoju, kad sprendimas tikrai buvo teisingas ir išmintingas. Kaip parodė istorija, situacija po stabilizavosi, o toks ir buvo pagrindinis tikslas – skandalą deeskaluoti, kad įmonė galėtų koncentruotis į savo veiklą, o ne pašalines diskusijas. Geležinkelių sektorius mūsų regione išgyvena labai didelius pokyčius, kai persiskirsto krovinių srautai, keičiasi kryptys, o šiuos iššūkius reikia įveikti. Džiaugiuosi, kad bendrovėje liko dalis buvusios komandos ir toliau sėkmingai tęsia darbus.
– Dešimtmetį praleidote Lietuvos valstybės valdomose bendrovėse, dabar dirbate Nyderlandų vyriausybės valdomoje įmonėje. Ar didelis skirtumas tarp to, kaip viskas veikia mūsų šalyje ir brandžiose Vakarų demokratijose?
– Skirtumų yra. Bene pagrindinis tas, Nyderlanduose daugiau praktiškumo ir verslumo, viskas grindžiama racionalumu ir į rezultatą nukreiptais sprendimais. Lietuvoje, sakyčiau, vis dar turime labai daug biurokratijos, daug valstybės reguliavimo ir kišimosi į veiklą. Vakaruose viso to gerokai mažiau.
– Jei dabar sulauktumėte pasiūlymo dalyvauti konkurse ir galbūt vėl stoti prie kurios nors Lietuvos valstybės valdomos įmonės vairo, svarstytumėte?
– Visus pasiūlymus svarstyčiau. Tikiu, kad ir valstybės sektorius kiekvienais metais tobulėja, vystosi, juda į priekį. Manau, kad karo situacija taip pat davė vertingų pamokų. Todėl tikiu, kad valstybės sektorius ateityje bus patrauklus aukščiausio lygio profesionalams.
Po darbo „Lietuvos geležinkeliuose“ norėjau padaryti pertrauką ir pailsėti, o dabartinė tarptautinė veikla man tikrai įdomi, kol kas matau, kad man tai įdomu, vertinga, gaunu labai įdomios patirties. Iš jos tikiuosi pasisemti kuo daugiau, galbūt kada nors, praplėtęs savo kompetencijas ir pasaulėžiūrą, visas tas naudas galėsiu atvežti atgal į Lietuvą. Niekada negali žinoti.
– Pokalbio pradžioje minėjote, kad „Gasunie“ ėmėsi vandenilio energetikos projektų. Nors šis energijos šaltinis neretai laikomas ateitimi, kol kas jo kaina nėra konkurencinga. Ar tikite, kad šioje srityje galime greitai sulaukti proveržio?
– Kiekviena nauja technologija iš pradžių turi kainos ir kaštų iššūkį. Kažkada ir saulės ar vėjo elektrinės atrodė labai brangios. Bet kai atsiranda mastas ir paklausa, kainos stabilizuojasi. Matyt, taip bus ir su vandeniliu, kurio vystymas dabar yra pradinėje stadijoje. Stebint Europos energetikos politiką, matant Nyderlandų strateginius veiksmus įgyvendinant vandenilio projektus, proveržis akivaizdus. Pavyzdžiui, šiuo metu planuojamas vandenilio transportavimo vamzdynas iš Norvegijos į Vokietiją ir Olandiją. Jei anksčiau buvo statomi naftos ir dujų vamzdžiai, šių dienų aktualija – vandenilio megaprojektai. Vis tai leidžia manyti, kad tai bus labai rimta energetinė tendencija, šalia žaliosios energetikos.
– Lietuvoje taip pat vis garsiau kalbama apie vandenilio projektus. Pavyzdžiui, Energetikos ministerija skaičiuoja, kad iki 2030 m. investicijos į žaliojo vandenilio gamybą turėtų viršyti 400 mln. eurų. Ar, jūsų manymu, Lietuvai verta skubėti į šį traukinį, ar kol kas tai turtingesnių šalių privilegija?
– Aš asmeniškai tikiu, kad vandenilis tikrai atsiras ir Lietuvoje, ir tai bus mūsų šalies energetikos sektoriaus strategijos dalis. Klausimas tik, kada. Lietuvai galbūt šioje srityje sunkiau, nes ji neturi tokių plačių ekonominių ir industrinių mastų. Tai apsunkina galimybes vystyti inovacijas ir būti priekyje. Bet kai ši technologija taps aiški ir prieinama visoje Europoje, ją matysime ir Lietuvoje.
