Blogos naujienos: esame spąstuose kaip azijiečiai

Ne viename pasaulio regione – Pietų Amerikoje, Azijoje – yra sparčiai besivystančių valstybių, kurių ekonomika sėkmingai augo ir vijosi turtingesnius lyderius, bet po vienos ar kitos krizės tarsi „įstrigo“. Ar Baltijos šalių regionui, kurį laiką jau tituluojamam kaip bene sparčiausiai augančiam Europos Sąjungoje, gresia toks pat likimas?

Apie tai Lietuvoje per Europos Komisijos Ekonomikos ir finansų reikalų generalinio direktorato organizuojamą konferenciją kalbėjo Talino technikos universiteto tarptautinių ir viešųjų finansų profesorius Karstenas Staehras.

Pasak jo, Baltijos šalyse pastebima panaši dinamika: prieš 2009 m. nuosmukį šalių ekonomikos sparčiai augo, tuomet jos smigo žemyn, o dabar prognozuojamas „nuosaikus apie 2 proc. augimas“.

„Kadangi euro zonai sekasi ne taip gerai, susidaro įspūdis, kad Baltijos šalims neblogai sekasi vytis Europą. Bet, jeigu ekonomikos augimus palygintume, pavyzdžiui, su Švedija, tuomet regiono augimas nebeatrodys taip gerai“, - pastebėjo K. Staehras.

Tad kokią vietą Baltijos valstybės pasaulio ekonomikos kontekste užima dabar ir, ar šis regionas pateko į „vidutinių pajamų spąstus“ (angl. middle income trap)?

Profesorius daro prielaidą, kad taip: jis palygino, kaip Baltijos šalims ir sparčiai augusioms Azijos valstybėms sekėsi vytis JAV tenkančią BVP dalį vienam žmogui.

Baltijos šalių regionui nuo 1995 iki 2014 m. JAV tenkančią BVP dalį vienam žmogui pavyko padidinti nuo 20-25 punktų iki 40-50 punktų, jei skaičiuojama, kad JAV rodiklis yra 100.

Panaši tendencija pastebėta ir Azijos šalių - Malaizijos, Korėjos ir Tailando - ekonomikos augimo rodikliuose. Joms nuo 1980-ųjų savo BVP vienam žmogui dalį, palyginti su JAV, pavyko padidinti nuo 15-25 punktų iki 25-65 proc.

„Ką tai rodo? Tai rodo, kad nesame tokie skurdūs kaip anksčiau, bet negalime pasiūlyti naujų inovacijų, esminių permainų, t. y., esame neefektyvūs“, - kalbėjo K. Staehras.

Pasak jo, bendrovėms reikia aukštą pridėtinę vertę kuriančių žmonių, tačiau žmonės mato, kad nėra gerai apmokamų darbo vietų, kurios reikalautų aukšto lygio išsilavinimo, vadinasi, iš tiesų geriems specialistams nėra darbo.

„Jeigu didžioji dalis šalies pramonės gamybos gali būti priskiriama prie paprastosios (o ne aukštųjų technologijų - DELFI) – tai yra „vidutinių pajamų spąstų“ požymis“, - mano K. Staehras.

Jis vardija, kad valstybės dažniau į tokius spąstus patenka, kai ekonomikos bando atsigauti po ekonominės krizės, nedidelė visuomenės dalis yra įgijusi trečiosios pakopos - mokslų daktaro - išsilavinimą, eksporto pagrindą sudaro nedidelę pridėtinę vertę turinčios prekės. Šie ir kiti požymiai yra fiksuojami Baltijos šalyse.

Apibendrindamas, ką vertėtų padaryti, kad iš „vidutinių pajamų spąstų“ pavyktų išsivaduoti, mokslininkas siūlo, kad verta investuoti į žmones ir jų gebėjimus kurti didesnę pridėtinę vertę ir taip skatinti šalies ekonomikos augimą.

Pasak jo, tam veikiausiai reikės permainų švietimo sistemoje ir nebūtinai valstybinių iniciatyvų, kurios padėtų parengti aukšto lygio specialistų.

Be to, mokslininkas pataria Baltijos šalių ekonomikų augimą vertinti ne pagal artimiausio regiono augimo rodiklius, o pagal kitų valstybių, taip pat besivaduojančių iš „vidutinių pajamų spąstų“, rezultatus.