Ar mes, priimdami šį įstatymą, būsime paskutiniai Europos Sąjungoje?
Ne. Latviai tokį įstatymą jau yra priėmę, estai – dar ne.
Vis dėlto iš principo tokio įstatymo tikriausiai reikia, jei dauguma Vakarų šalių jį jau turi?
Viskas priklauso nuo to, koks tas įstatymas bus priimtas ir kieno interesams tarnaus. Dabartinę šio įstatymo projekto redakciją apibūdinčiau taip: reikia padėti į bėdą patekusiems draugams, kurie turi skolų milijoną ir daugiau. Tačiau tokių žmonių šalyje – labai nedaug. Dauguma skolininkų yra skolingi bankams kur kas mažesnes sumas – nuo keliolikos iki keliasdešimties tūkstančių litų.
O tiems, kas ruošiasi ateityje imtis verslo ir už paskolą banke bus užstatę savo asmeninį turtą, toks įstatymas bus naudingas. Tačiau vėlgi kartoju: tokių žmonių – mažuma, palyginti su pagrindiniais bankų skolininkais. Nors, aišku, geriau jau toks įstatymas negu visai jokio. Prastą įstatymą galima tobulinti.
Kai kurie specialistai ypač akcentuoja tai, kad įstatymo projekte labai neapibrėžtai apibūdinta nemokumo sąvoka, todėl jį abi šalys – kreditorius ir skolininkas – galės traktuoti savo naudai.
Štai čia ir išlenda minėto įstatymo projekto spraga. Fizinių asmenų bankroto įstatyme turi būti labai aiškiai apibrėžta, kas, kokia tvarka ir per kokį laiką gali bankrutuoti. To projekte nėra. Iš esmės šis įstatymas yra orientuotas padėti į bėdą pakliuvusiems turtingiems ir labai turtingiems asmenims. O dauguma paprasčiausių skolininkų bus atiduoti bankų „malonei“. Tik vienetai galės teismuose pakovoti už save su bankų nusamdytų ar pas juos dirbančių teisininkų brigadomis, o dauguma pralaimės bankams.
Taip pat lieka neaišku, kaip bus vykdoma bankroto procedūra ir kokiomis lėšomis bus dengiamos bankroto administratoriaus išlaidos? O jeigu jų pritrūks? Pavyzdžiui, skolininko pajamos – per menkos ar nepavyks parduoti jo turto...
Kažkas iš profesionalų jau spėjo apskaičiuoti: bankrutuoti pagal šį įstatymą bus efektyvu, jei fizinio asmens skola sieks milijoną litų. Tokiems žmonėms įstatymas bus parankus: jie sugebės išsaugoti dalį turto ir po bankroto proceso galės drąsiai pareikšti „aš – švarus“. T. y. nebeliks jokių skolų – bankroto procedūra jas nubrauks, tad tie asmenys vėl galės kreiptis į banką. Kitas klausimas
– kaip bankai kalbėsis su tokiais klientais.
O kaip bus su visa ta minia bankų skolininkų, kurie turi 100, 200 ar 300 tūkst. litų būsto paskolą arba keliolikos ar keliasdešimties tūkstančių litų vartojamąją paskolą? Iš kokių pajamų šie žmonės samdysis administratorių? Jiems tai neapsimokės, tad liks tik vienas kelias, koks, beje, buvo ir iki šiol: vėl eiti į banką ir vėl tartis dėl paskolos „restruktūrizavimo“. Ką tai reiškia, manau, niekam aiškinti nereikia.
Taigi jau dabar aišku: labai realu, kad minėtas įstatymas bus patrauklus kokiems 0,1–0,2 proc. šalies gyventojų. O 99,99 proc. bus apie jį girdėję, tačiau jiems iš to naudos nebus.
Gal būsimas Fizinių asmenų bankroto įstatymas galėtų galioti ir atgaline data? Dabar įprasta dėl krizės kaltinti bankus, tad galbūt tie tūkstančiai asmenų, kurie lengva ranka ėmė bankų tiesiog brukamas paskolas būstui įsigyti, įgautų nors šiokią tokią galimybę išsigelbėti iš nelengvos situacijos?
Ar tikrai būtent bankai Lietuvoje sukėlė krizę, dėl to dar galima ginčytis. O štai iš ko reikia pareikalauti atsakomybės už nekontroliuojamą padėtį paskolų (ir pirmiausia fiziniams asmenims) rinkoje – tai iš buvusio Lietuvos banko valdybos pirmininko Reinoldijaus Šarkino. Juk per visą tą paskolų euforijos laikotarpį Lietuvos bankas tylėjo kaip ledo gabalas. O juk turėjo įsikišti į komercinių bankų veiklą, maža to, labai griežtai.
Pirma, turėjo išsiaiškinti, kodėl fiziniams asmenims skolinama visa (100 proc.) pinigų suma būstui įsigyti? Antra, kodėl šios paskolos žmonėms buvo teikiamos dažniausiai eurais, o ne ta valiuta, kuria tie fiziniai asmenys gaudavo pajamas (algą)? Trečia, kodėl nebuvo sudrausti komerciniai bankai, žmonėms, be būsto paskolų, dar piršę ir vartojamąsias paskolas? Pamenate, kaip būsto paskolą paėmę žmonės iš bankų vadybininkų sulaukdavo malonių skambučių: jūsų būstas rinkoje per šį pusmetį pabrango, tad galite pasiimti iš mūsų banko vartojamąją paskolą...
Ir kažkodėl dabar nei Lietuvos bankas, nei Vyriausybė, nei Seimas, rudenį priimsiantis minėtą įstatymą, taip ir neatsako į itin aktualų klausimą: ką daryti su šimtais, jei ne tūkstančiais šeimų, kurios yra priverstos emigruoti, nes nebesugeba kas mėnesį sumokėti būsto įmokų? Tai jau nebe vien tik ekonominė, bet ir socialinė problema – juk tėvynę palieka tie, kurie drįso rizikuoti (nes turėjo neblogus darbus), buvo veiklūs ir kurių rankų labai trūksta čia, Lietuvoje. Ar iš politikų tai jau niekam nerūpi?..
Teko girdėti tokią ekonomisto keliamą idėją: reikia surinkti į vieną krūvą visus su šiuo įstatymu susijusius asmenis – bankininkus, skolininkus, bankroto administratorius, teismų atstovus – ir realiomis aplinkybėmis išbandyti šio įstatymo veikimą...
– Visiškai tam pritariu. Be to, dar siūlyčiau į minėtą suinteresuotų asmenų sąrašą būtinai įtraukti ir Seimo narių. Lai jie akivaizdžiai pamato, už kokį įstatymo projektą balsuoja. Juk kiek buvo tokių atvejų, kai seimūnai kelia rankas, tačiau nelabai suvokia, už ką gi... Tad gal laikas būtų sukurti precedentą?