Liberaliųjų pažiūrų Talino dienraštis „Eesti Päevaleht“ rašo, kad praėjusią savaitę TVF vadovė Christine Lagarde Rygoje gyrė Latviją už veiksmingą taupymo programą, iš kurios galėtų pasimokyti ne tik Vakarų europiečiai, bet ir estai. Dauguma latvių vis dar nesupranta savo šalies sėkmės istorijos. Statistiniai rodikliai rodo, kad pirmąjį 2012-ųjų ketvirtį Latvija yra sparčiausiai auganti ES ekonomika. Tačiau patys latviai ypač nedžiūgauja dėl savo šalies sėkmės, nes nedarbo lygis vis dar aukštas, nemažai žmonių emigravo, nes užsienyje uždirba daugiau. Ar Latvijos ekonomika, kuri yra labai panaši į Estijos, iš tiesų rodo atsigavimą ir augimą, ar tai tik „jo-jo efektas“, sukeltas didelio nuosmukio – mes dar pamatysime. Tačiau akivaizdu, kad šiuo metu Latvijos vyriausybė daug geriau žino, kaip dorotis su sunkmečio problemomis, nei Viduržemio jūros regiono šalys.
Britų verslo savaitraštis „Economist“mano, kad Baltijos valstybės pagaliau išlaikė „baigiamuosius egzaminus“. Būdamos mažos ir atviros rinkos ekonomikos su lanksčia darbo jėga, Baltijos šalys sugebėjo greičiau nei uždaresnės ir trapesnės Viduržemio jūros šalys sumažinti atlyginimus ir kainas. Svarbus Baltijos tigrų išsilaikymo garantas – jų prekybos partneriai Skandinavijoje, kurie ekonominę krizę išgyveno daug lengviau. Švedija suteikė gyvybiškai reikalingą paramą, taip būtiną visiems Baltijos šalių bankams. Reikia nepamiršti, kad baltai, iškentėję sovietų okupaciją ir ekonominius sunkmečius, yra daug labiau užsigrūdinę nei išlepę vakariečiai. Nors Baltijos šalių atvejis yra veikiau išimtis nei taisyklė, tačiau iš jų galima nemažai pasimokyti. Svarbiausia, kad žmonės turėtų svajonę, kuri juos vestų pirmyn. Latviai sako, kad siekis įsivesti eurą privertė juos susitaikyti su diržų veržimo politika. Gal tai šiandien, kai netyla kalbos apie euro zonos krachą, ir kelia šypseną, tačiau rinkėjams yra būtina pažadėti geresnį gyvenimą. Vartotojiškoms ir hedonistinėms Vakarų valstybėms sukurti svajonę yra kur kas sunkiau.
Vienerių metų augimas – dar ne įrodymas
Londono liberaliųjų pažiūrų dienraštis „Guardian“ klausia, ar tikrai Estija ir Latvija yra Europos taupymo čempionės? Skaudūs atlyginimų mažinimai, darbų praradimas ir pakelti mokesčiai padėjo Baltijos valstybėms atsigauti, tačiau tik buvusio nuopuolio kontekste. Nors Estija 2011-aisiais augo 7,6 proc., tačiau šalis dar nepasiekė savo prieškrizinio lygio. Šios valstybės yra giriamos kaip taupymo lyderės. Tuo metu, kai graikai gamino bombas, Baltijos gyventojai beveik nekėlė balso. Protestai buvo negausūs ir nukreipti prieš korupciją, o ne apkarpymus. Tiek latviai, tiek estai netgi perrinko politikus, privertusius susiveržti diržus. Pasak analitikų, Baltijos šalių žmonės žino, kas yra tikri sunkumai, kai reikėjo stovėti eilėje prie tualetinio popieriaus sovietų laikais. Tačiau prieš skelbiant pergalę reikia nepamiršti didelės kainos, kurią sumokėjo visuomenė. Manoma, kad nedarbas Latvijoje 2010-aisiais siekė 30 proc. Dabar nedarbo skaičiai nebe tokie tragiški, svyruoja apie 15 proc. Tačiau nedarbo lygio mažėjimą iš esmės išsprendė emigrantai, palikę savo šalį, kuri nebesugebėjo aprūpinti jų darbu. Skandinavai ypač prisidėjo prie regiono stabilizavimo, todėl Baltijos valstybės vargu ar gali būti laikomos modeliu kitoms šalims. Šioms valstybėms tiesiog pasisekė, nes jos yra skandinavų kaimynės.
Liberaliųjų pažiūrų dienraščio „New York Times“ skiltininkas ir Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas skeptiškai komentuoja, kad Estija staiga tapo taupymo sekėjų numylėtine, nes šalis jau turi eurą, o jos ekonomika auga. Pirmiausia reikėtų žvilgtelėti į šalies BVP: baisų nuosmukį seka žymus, tačiau ikikrizinio lygio dar nepasiekęs ekonomikos atsigavimas. Žinoma, tai yra daug geriau nei jokio atsigavimo ženklų, tačiau nejau šie rodikliai jau rodo ekonomikos triumfą? Nors daugelis žmonių ragina nekalbėti apie tokias mažas ir nereikšmingas šalis kaip Latvija, Estija, tačiau, kad ir kokios mažos jų ekonomikos, jos vis tiek svarbios, nes kiekviena iš jų yra unikalus eksperimentas, kuris gali atskleisti ekonomikų veikimo principus. Dabar Baltijos šalys yra dėmesio centre, nes jų pavyzdžio nusitvėrė taupymo rėmėjai. Jörgas Asmussenas yra Vokietijos atstovas Europos centriniame banke ir jo nuomonė yra svarbi. Jis teigia, kad Baltijos šalių patirtis rodo, kad taupymas ir vidinė devalvacija iš tiesų veikia. Tačiau svarbu nepamiršti, kad ši įžvalga remiasi tik vienerių metų augimu po milžiniško kritimo, tad toks įrodymas kol kas – per menkas.
Baltijos tigrų sugrįžimas
Užstodamas savo prezidentą Toomasą Hendriką Ilvesą, kuris socialiniame tinkle nesirinkdamas žodžių sukritikavo P.Krugmaną, estų verslo portalas „Baltic Business News“ teigia, kad P.Krugmanas nusitaikė prieš Estiją, nes šios mažos ekonomikos sėkmė griauna jo prognozes dėl Baltijos šalių. Jis teigė, kad tik valiutos devalvavimas gali išgelbėti ekonomiką. P.Krugmanas buvo neteisus, bet iki šiol to nepripažįsta. Gal ir galima būtų manyti, kad Estijos pavyzdys yra išskirtinis, tačiau panašiai pasielgusios Latvija ir Lietuva taip pat džiaugiasi atsigaunančia ekonomika. Tad negalima kalbėti apie atsitiktinumus ir išimtis iš taisyklės. Žinoma, šiandieninė visų trijų Baltijos šalių ekonomikos padėtis dar tikrai nedžiugina, nedarbo lygis visose jose vis dar viršija 10 proc., tačiau šviesa jau matosi tunelio gale. Kažkas sėdėdamas Niujorke, rašydamas savo tinklaraštį tikrai negali patirti šalies vidaus atmosferos, o vietos gyventojai jaučia tiesiog ore tvyrantį padėties pagerėjimą ir optimizmą. Nedarbo lygis vis mažėja, pramonė didina pajėgumus (jau beveik pasiekė prieškrizinį lygį), investicijos iš užsienio kuria naujas darbo vietas. Kažkam gali pasirodyti, kad visa tai gal ir vyksta per lėtai, tačiau kitiems šie pokyčiai gana greiti, kad įtikintų, jog diržų veržimasis po vartotojiškumo orgijos yra priemonė, teikianti konkrečius rezultatus.
Madrido interneto portalas „Intereconomia“ rašo, kad sugrįžę Baltijos tigrai yra iš tiesų sektinas pavyzdys. Žvelgiant į skaičius recesijos metu, Baltijos šalių ir Ispanijos padėtis buvo labai panaši, tačiau tolesnė eiga yra skirtinga. Kol Ispanija ir toliau patiria laisvą kritimą į bedugnę, Estija, Latvija ir Lietuva jau atsistojo ant kojų ir rodo enonomikos atsigavimą. Ką gi jie darė kitaip nei ispanai? Jie neneigė krizės, nebandė dirbtinai stimuliuoti ekonomikos ir iš karto pakėlė mokesčius. Jie nurėžė algas ne tik viešajame sektoriuje, bet ir sumažino išmokas įvairioms pensijoms. Bendras kainų ir atlyginimų sumažinimas padidino šių šalių konkurencingumą ir produktyvumą. Tai buvo padaryta remiant daugumai Baltijos šalių gyventojų, kurie dar prisimena sunkesnius išbandymus sovietų laikais. Dėl šių priemonių Estija, Latvija ir Lietuva vėl gali drąsiai būti vadinamos „Baltijos tigrais“. Šios valstybės padarė savo namų darbus ir pradeda gauti atlygį.
