G. Sinkus pasitinka gimtųjų Zarasų pašonėje stovinčioje sodyboje, kurioje su šeima gyvena jau beveik 35 metus. Prieš du dešimtmečius šioje sodyboje atsirado ir vyninė – joje pats G. Sinkus gamina vynus iš Lietuvoje augančių uogų, neseniai asortimentą papildė ir stiprieji gėrimai. Kai kurie jų – viskis, kalvadosas ar džinas – retai sutinkami Lietuvos alkoholio gamintojų asortimentuose.
Prekės ženklu „Gintaro Sino vynas“ pažymėtus gėrimus valstybės pareigūnai naudoja kaip priemonę šaliai reprezentuoti. Daug jų iškeliauja į mūsų ambasadas užsienio šalyse, taip pat jų galima rasti restoranuose, viešbučiuose, oro uostuose, keliose specializuotose parduotuvėse.
Per metus G. Sinkus parduoda apie 70 tūkst. butelių savo gaminto vyno, tačiau sako, kad tai nėra daug. Kita vertus, jis pažymi, kad ir neturi tikslo turėti didelę įmonę, nes nori savo rankose išlaikyti visų procesų kontrolę.
„90 proc. Lietuvoje parduodamo vyno yra pigūs gėrimai, kainuojantys 4-5 eurus. Mūsų vynai kainuoja 10-30 eurų. Tai reiškia, kad mums lieka 10 proc. rinkos, kurioje turime stumdytis su visais pasaulinio lygio gamintojais“, – aiškina pašnekovas.
„Gintaro Sino“ vynais neprekiauja didieji prekybos centrai, o paklaustas, ar pats į juos nesiveržia, ar nėra įsileidžiamas, G. Sinkus šypteli, kad nori likti nišiniu gamintoju.
„Yra dar toks niuansas – jei vynu prekiaujama didžiuosiuose tinkluose, tai restoranai jo nelabai nori, nes klientas tuomet gali palyginti kainas ir panašiai. Be to, aš negaliu sau leisti tokio tempo, kokio reikia prekybos tinklams“, – pasakoja vyndarys.
Sezonas trunka itin trumpai
Gėrimų gamyba – ne vienintelis verslas, kurį G. Sinkus vysto Zarasuose. Čia jam dar priklauso picerija su vaizdą į ežerą atveriančia terasa, restoranas, bistro ir nedidelis viešbutis.
Tiesa, pašnekovas sako, kad rimtu verslu visa tai vadinti sudėtinga, šias įstaigas jis įkūrė nenorėdamas, kad jam priklausantys pastatai stovėtų tušti.
„Zarasuose yra 6 tūkst. gyventojų, sezonas čia prasideda per Jonines ir baigiasi rugsėjo 1 d., kai mokiniai ateina pavalgyti picų. Ir viskas. Tai reiškia, kad turime du mėnesius užsidirbti tiek, kad likusius 10 mėnesių galėtume išlaikyti darbuotojus. Tai labai sudėtinga“, – sako verslininkas.
Todėl didžiulė picerija veikia tik šiltuoju sezonu, likusią metų dalį jos durys užrakinamos. Be to, G. Sinkus turi priekaištų ir Zarasų gyventojams. Jis pasakoja, kad kartais picerijoje organizuoja renginius, kviečia koncertuoti šalyje žinomus atlikėjus. Kai koncertas pasibaigia, per tris minutes salėje nelieka nė vieno klausytojo, žmonės nelieka dar pasėdėti ir pabendrauti.
Planus sujaukė karas
Tiesa, kitoje vietoje įsikūręs G. Sinkaus restoranas veikia ištisus metus, tik ne visas savaitės dienas. Jo durys atveriamos ketvirtadienių-šeštadienių vakarais. Šalia restorano verslininkas atidarė ir nedidelį bistro, į kurį zarasiškius kviečia dienos pietų, be to, gamina pusfabrikačius, kuriuos galima parsinešus namo greitai pasiruošti.
Virš šių įstaigų įkurtas viešbutis, kuriame suplanuoti 24 kambariai, bet kol kas įrengti ir svečius priimti paruošti tik šeši. Vasaros sezono metu jie visi užimti, svečių tokiam kambarių skaičiui užtenka ir šaltuoju metų laiku.
Todėl pamažu jis ketina įrenginėti ir likusius kambarius. Paklaustas, ar yra ekonominės logikos viešbutį išplėsti iki 24 kambarių, G. Sinkus sako, kad šiam tikslui imti paskolą ir paskui bandyti ją grąžinti, turbūt nebūtų prasminga. Tačiau dirbant pamažu ir iš nuosavų lėšų, viskas paprasčiau.
Be to, galutinai įrengęs viešbutį G. Sinkus planuoja apačioje esančiame restorane organizuoti savo gėrimų degustacijas, tikisi, kad galimybė vietoje gauti ir nakvynę padės į jas privilioti daugiau žmonių.
Verslininkas pasakoja, kad viešbutį kūrė galvoje turėdamas mintį, kad Zarasai įsikūrę prie kelio Sankt Peterburgas-Varšuva, kuris turėjo užtikrinti nuolatinį keliautojų srautą.
„Tuomet dar nebuvo karo, rusai dar nebuvo išprotėję, todėl turėjome idėją, kad į Europą išvažiavęs rusas Zarasus pasirinks pirmai nakvynei ir galės čia pernakvoti grįždamas. Dabar tos idėjos koreguojasi“, – kalba G. Sinkus.
Itin vaizdingose apylinkėse įsikūrę ir ežerų apsupti Zarasai, regis, turi dideles turizmo perspektyvas, tačiau G. Sinkus teigia, kad miestelis susiduria su vištos ir kiaušinio problema: „Kodėl Zarasuose nėra infrastruktūros – viešbučių, restoranų ir panašiai? Nes nėra turistų. O turistų nėra, nes nėra infrastruktūros. Galbūt kažkas tą grandinę nutrauks.“
