Johnas Sasfai‘us, prieš metus persikėlęs gyventi į Skagvėjų (Aliaskos valstija), įžingsniavo į alaus daryklą „Skagway Brewing Co.“ ir užsisakė firminio alaus, „Spruce Tip Blonde Ale“. Bet užuot išsitraukęs piniginę, „Klondike Tours“ gidas ant baro padėjo maišelį eglių pumpurų, kaip užmokestį už alų.
Nes šiame mieste miško dovana, kurios jis ieško miškuose greta nacionalinio istorinio Klondaiko aukso karštligės parko („Klondike Gold Rush National Historical Park“), atstoja valiutą.
Šis miestelis su vos tūkstančiu gyventojų yra itin atokus – jis driekiasi maždaug 160 kilometrų į šiaurę nuo Džuno ir 1290 km į pietryčius nuo Ankoridžo. Ir nors aukso ieškotojai įkūrė Skagvėjų per aukso karštligę, šiomis dienomis aukso vertės dovanos raškomos miške. Eglių pumpurai, susiformuojantys medžių šakų galiukuose, pinigus atstoja tik „Skagway Brewing Co“, ir vis dėlto mainyti pumpurus į prekes – maistą, malkas ar kavą (kurios pristatomos barža kartą per savaitę) – nėra neįprasta praktika.
Vieną balandžio penktadienį, septintą ryto, įlipęs į „LeConte“ laivą, aš leidausi į septynių valandų kelionę populiariu kelto maršrutu Inside Passage iš Džuno į Skagvėjų. Keltą užplūdo sezoniniai darbininkai, susiruošę į pirmąją savo pamainą vietos verslovėje, nes neišvengiamai artėjo kruizų sezonas.
Laivo kavinukėje grupelė jaunuolių – 20-ies–30-es metų amžiaus – žaidė pokerį: iš pradžių iš sacharino „Sweet’N Low“ bei grietinėlės paketėlių. Vėliau – iš tikrų pinigų. Bet jiems užsiminiau, kad jeigu kas iš jų pritrūks pinigų, visada yra dar vienas variantas – prekių mainams rinkti eglių pumpurus.
„ A, girdėjau tą istoriją, – į pokalbį įsitraukė 26-erių metų jaunuolis Kevinas Courtainas, vietinis Oregono valstijos gyventojas, jau trečiąjį sezoną grįžtantis į Aliaską dirbti ekskursijų gidu. – Šia prasme nedaug kas pasikeitė nuo anų laikų: tuomet galėdavai auksą mainyti į bet ką, ko tik pririekdavo.“
Aliaskos pumpurų „sandorius“ pradėjo tlinkitų gentis, kurie virdavo arbatą iš daug vitamino C turinčių pumpurų, prieš atvykstant anglų jūrininkams. Bet kapitonas Jamesas Cookas, apsilankęs Aliaskoje 18-amžiaus aštunto dešimtmečio pabaigoje, sumanė pasigaminti savitą alų iš eglių pumpurų, kuris padėdavo jo jūreiviams išvengti skorbuto. Gležnučius eglių pumpurus tinka rinkti tik savaitę–dvi kiekvieną pavasarį, ir nors jie garsėja kaip naudingi gėrimų, prieskonių bei padažų ingredientai, dėl savo antimikrobinių savybių yra dažnai naudojami ir rankų kremų, gydomųjų tepalų bei tepalų nuo vabzdžių įgėlimų gamyboje.
Tą popietę išlipęs iš laivo, nudrožiau tiesai į barą „Red Onion Saloon“, buvusį viešnamį aukso karštligės eroje, kitados siūliusį aukso ieškotojams „perkamą meilę“ už penkis dolerius (tokia sumelė prilygdavo savaitės atlyginimui). Šiais laikais čia įsikūrė populiari smuklė, o būtent tą popietę čia turėjo vykti maisto bei amatų turgus „Garden City Market“, kuriame vietos verslininkai siūlo įsigyti įvairius dirbinius. Aš iškart susipažinau su Annemarie Hasskamp, kuriai priklauso įmonė „Glacial Naturals“, iš vietinių augalų gaminanti tokias prekes kaip žvakės, muilai ir aliejai. Prie savo stendo ji parodė man iš eglių pumpurų pagamintus barzdos plaukų aliejus ir maisto prieskonius.
Kadangi Aliaskoje nėra komercinės žemės ūkio ekonomikos, eglių pumpurų rinkimas ir apdorojimas kone prilygsta žemei, kaip žmonių pragyvenimo šaltiniui, aiškino man A. Hasskamp. Per patį vasaros sezono piką Skagvėjų per dieną aplanko apie 10 000 kruizinių laivų keleivių, kurie atvyksta, iš dalies, pasimėgauti įvairiais produktais iš eglių pumpurų, tokiais kaip alus „Spruce Tip Blonde Ale“ ir ledai iš eglių pumpurų.
„Eglių pumpurai man yra valiuta, – pasakojo A. Hasskamp. – Vien tas faktas, jog visada galiu nueiti į mišką ir nemokamai prisirinkti tai, kas man labai patinka, ir paversti šį turtą pridėtinę vertę turinčiu maisto produktu, man asmeniškai tik pabrėžia jo piniginę vertę.“
Ieškojimai atima laiko ir pastangų, bet A. Hasskamp iš mažiausių medžio elementų uždirba nemenkus pinigus. Jos nuomone, produktų iš eglių pumpurų populiarumą lemia ekologiškų produktų judėjimas, paskatos naudoti vietos produkciją ir su tuo susijęs susidomėjimas gamtos dovanomis Skagvėjuje. O eglių pumpurų atsargos gali tapti naudingu derybų objektu, kai to prireikia, ypač žiemą.
„Vieną dieną, žiūrėk, išgirsti: „Klausyk, aš turiu vieną atsarginį maišelį eglių pumpurų šaldiklyje, gal norėtum? – pasakoja A. Hasskamp. – O čia viskas vyksta abipusiškumo pagrindais, vieną prekę mainai į kitą.“
Greta Anos Hasskamp „Maiden Alaska Herbals“ savininkė Emily Grace Willis prekiavo iš eglių pumpurų pagamintu rankų kremu ir medumi, – pastarąjį ji pati pasigamino savo vaikams, kaip priemonę perštinčiai gerklei gydyti. „Man asmeniškai ryšys tarp medžių ir žmonių yra, sakytum, šiek tiek dvasinis, – sakė ji. – Bet kai renki kažką laukinėje, niekam nepriklausančioje gamtoje, tuomet tai, kas auga ant medžių, tiesiog virsta pinigais.“
E. G. Willis parduoda savo gaminius vietos krautuvėlėse, tokiose kaip „Jewell Gardens“ ir „You Say Tomato“, bet ji mažiau nei kiti linkusi prekiauti pumpurų likučiais. „Pasakyčiau: na jau ne, tiek laiko sugaišti, kol juos surenki!“ – šyptelėjo ji.
Mindy Millier – Skagvėjaus senbuvė, jos šeimai priklauso miestelio centre įsikūrusi suvenyrų parduotuvėlė „Klothes Rush“. Pasak moters, pastaruosius keletą metų eglių pumpurų mada kiek atslūgo. O feisbuko grupėje „Skagway Swap“, kurioje vietiniai miestelio gyventojai maino vieną į kitą įvairias prekes, ji sutinka ir tų, kurie norėtų mainyti prekę į eglių pumpurus.
M. Miller prisimena svajojusi rinkti eglių pumpurų derlių savo kieme. „Kartais pajuokauju savo vyrui: gal reikėtų įdėmiai apžiūrėti savo pusės hektaro valdą ir patikrinti, ar turime eglių. Neturiu tam laisvo laiko, bet šia prasme galėtume tikrai pasipelnyti.“
Tą vakarą , „Red Onion Salooon“ bare koncertuojant vietinei regio muzikos grupei, teko pasišnekėti su Orionu Hansonu, išrinktuoju Skagvėjaus vietinio įstatymų leidžiamojo organo nariu. Prieš savaitę jis sudarė su vienu žveju pelningą mainų sandorį: iškeitė medieną į dešimt šviežių raudonųjų lašišų; pasak jo, tokie mainai ir vadinamoji eglių pumpurų ekonomika liudija apie glaudžias ryšiais pagrįstą vietos kultūrą.
„Skagvėjų įkūrė aukso ieškotojai, turintys verslo gyslelę, likę gyventi šiame siaurame slėnyje dėl čia tvyrančios giminystės auros, bohemiškos dvasios, – kalbėjo O. Hansonas. – Ir tasai bendrystės ryšys klesti ir šiandien.“
Kai kitą dieną nuėjau į naują „Skagway Brewing Co“ priklausantį 1700 kv. metrų restoraną ir alaus daryklą, aludaris Trevoras Cliffordas eksperimentavo ruošdamas naują šviesų alų iš eglių pumpurų, kurį ketino pristatyti per alaus šventę ir konkursą, vyksiančius paskutinį gegužės savaitgalį gretimame Heinso miestelyje.
Anksčiau gyvenęs Minesotoje ir mėgęs laisvalaikiu namie virti alų, vyras 2007 metais paliko saugų darbą vienoje įmonėje, kur buvo atsakingas už įrangos priežiūrą, ir persikėlė į Skagvėjų. Čia jį pasamdė „Skagway Brewing Co.“ savininkas Mike‘as Healy‘is. Tą pavasarį T. Cliffordas ir M. Healy‘is bei visa jų darbo grupė išėjo į mišką rinkti Sitkos ir juodųjų eglių pumpurų bei hibridinių atmainų, planuodami išsivirti savo pirmąjį šviesųjį alų iš pumpurų „Spruce Tip Blonde Ale“. Pasak T. Cliffordo, šis alus yra salsvo citrusinio skonio su šilauogių bei šaltmėčių prieskoniu. Bet jų grupei prireikė pagalbos renkant pumpurų derlių. Pumpurai visada buvo vietos žaliava, ir ilgainiui alaus darykla nusprendė priimti juos kaip mokėjimo priemonę.
Iki 2016 metų už svarą eglių pumpurų alaus darykla mokėdavo keturis JAV dolerius, arba pintą alaus. Išnagrinėjęs valstybinius alkoholio įstatymus, M. Healy‘is nusprendė, kad alaus darykla negali legaliai siūlyti alų kaip kompensaciją, todėl 2017 metais alaus darykla perėjo prie mainų sistemos „grynieji už pumpurus“ ir padidino pumpurų svaro kainą iki penkių dolerių. Dauguma žmonių ir toliau tuos pinigus čia pat išleisdavo alui, pasakojo T. Cliffordas. Jis tikisi, kad naujos, daug erdvesnės gamybos patalpos padės alaus daryklai patenkinti augančią „Spruce Tip Blonde Ale“ paklausą.
Anot T. Cliffordo, eglių pumpurų rinkimas tapo vietinės bendruomenės tradicija, suburianti ir gausų būrį sezoninių darbininkų, kurie dažnai atvyksta tuščiomis kišenėmis, išleidę didžiąją dalį savo pinigų kelionei į Skagvėjų.
T. Cliffordas vadina mokestį už surinktus pumpurus „eglių dividendais“, su linksma aliuzija į 65 mlrd. dolerių vertės Aliaskos nuolatinį fondą, finansuojamą daugiausia iš pajamų, gaunamų iš naftos; šis fondas išmoka maždaug 2000 dolerių metinius dividendus kiekvienam gyventojui, kuris gyvena Aliaskoje visus kalendorinius metus ir ketina likti valstijoje ilgą laiką. Tokia iniciatyva, dalijantis dosnios gamtos išteklių dovanomis, siekiama išlaikyti žmones valstijoje. Tuo tarpu siauresnės alokacijos kontekste, Skagvajaus gyventojai gali kolektyviai pasipelnyti iš to, ką dovanoja gamta – eglių pumpurų.
Kiekvieną sezoną alaus daryklos darbuotojai surenka apie 200 svarų pumpurų, o vietiniai gyventojai – dar 200 svarų. Šioje veikloje gali dalyvauti visi, bet svarbu žinoti, kad eglių pumpurai Klondaiko aukso karštligės nacionaliniame istoriniame parke gali būti renkami tik asmeninam naudojimui. Plikas, be medžių žemės ruožas skiria Nacionalinio parko tarnybos žemę nuo Skagvėjaus municipaliteto žemės, kur žmonės gali rinkti pumpurus komerciniais tikslais, pavyzdžiui, norėdami parduoti juos alaus daryklai.
Žinoma, man labai magėjo pačiam įgyti šios patirties. Tad, užsimaukšlinęs naujutėlaitę, tik įsigytą kaubojiško stiliaus skrybėlę, leidausi į maždaug 25 minučių kelią, link Klondaiko aukso karštligės nacionalinio istorinio parko Čilkuto tako. Įžengęs į tankiai miškais apaugusią Skagvėjaus municipaliteto žemę, jaučiausi lyg koks aukso ieškotojas medžių tankmėje, aistringai trokštantis aptikti „aukso gyslą“ ir praturtėti.
Pasakojama, kad eglių pumpurai šviečia ryškiai žalia šviesa, tarsi šiaurės pašvaistė, bet po dvi valandas trukusių ieškojimų likau nieko nepešęs.
Galiausiai priėjau išvadą, jog turbūt dar ne sezonas, ir grįžau į miestą pasibėdoti dėl savo nesėkmės prie „Spruce Tip Blonde Ale“ bokalo alaus darykloje. Sumokėjęs grynaisiais, siurbtelėjau didelį gurkšnį. Alus priminė citrinų bei apelsinų skonį ir dvelktelėjo, kad ir labai nežymiai, be ryškaus pušų prieskonio, Kalėdomis.
Netrukus susiradau keltą grįžti iš miesto, ir pakeliui į terminalą atsitiktinai susitikau Si Dennisą, 71 metų tlinkitų genties vyresnįjį ir Skagvėjaus ilgametį gyventoją, kuris dirbo Nacionalinio parko tarnyboje daugiau nei 35-erius metus. Jis man papasakojo rinkęs eglių pumpurus vaikystėje su savo seneliais.
„Skagvėjus dabar visiškai kitoks nei tada, kai augau, – atviravo vyras. – Vaikystėje būtent miškai aprūpindavo mus maistu.“
Eglių pumpurų rinkėjai, sakė S. Dennisas, svarbiausia turi apsišarvuoti kantrybe. Kartais gali tekti valandų valandas praleisti miške, kad pririnktum gerą derlių. Be to, būtina tam tikra strategija: rinkėjai negali rinkti pumpurų, kurie nepakankamai pribrendę, arba tų, kurie pernelyg išbrinkę ir neturi tinkamos cukraus koncentracijos. Pumpurų rinkėjai taip pat turi stengtis nerinkti per daug pumpurų nuo vieno medžio.
S. Denisas pridūrė, kad labai svarbu pripažinti, kad eglių pumpurų sistema, neatskiriama vietinės kultūros dalis, yra kartu ir svarbi tradicija, kurią būtina išsaugoti bei perduoti kitoms kartoms.
„Būtina gerbti gamtą ir eglių pumpurų galią, – sakė jis. – Mano senelė ir senelis išugdė manyje tikėjimą, jog jeigu sugadinsi žemę, tu sugadinsi ją ir kitoms kartoms.“
