- Gerbiama kanclere, kai jau atrodo, kad Europos krizė baigėsi, žiniasklaidoje ima ir pasirodo pranešimų apie eilinę šalį, atsidūrusią prie finansinių įsipareigojimų nevykdymo ribos. Iš pradžių tai buvo Graikija, Ispanija, Airija, vėliau – Kipras ir Malta. Gali būti, jog rytoj tokia padėtis ištiks Italiją ir Prancūziją. Kuriame etape apskritai mes šiuo metu esame?
- Aš sąmoningai niekada nesakiau, kad krizė jau beveik baigėsi. Aš tik norėjau parodyti, kad mes jau įveikėme reikšmingą kelio atkarpą, tačiau šiame kelyje mums dar reikės padaryti daug žingsnių. Kalbant apie eurą, tarptautiniai žaidėjai – tiek politikai, tiek finansiniai investuotojai – suprato, kad valiutos sąjungai priklausančios šalys turi stiprią politinę valią išsaugoti vieningą Europos valiutą.
- Koks yra Europos politikos tikslas?
- Neturiu nė mažiausios abejonės, kad euras išsaugos savo galią. Man aktualiausias klausimas, kur atsidurs Europa po dešimties, dvidešimties ar trisdešimties metų šiame taip smarkiai besikeičiančiame pasaulyje. Ar mes būsime tarp tų žemynų, iš kurių tikimasi naujų atradimų, užtikrinančių piliečiams gerovę pagal aukščiausius standartus, ar liksime tarp atsiliekančiųjų?
- Dėl kovos su krize tarp Vokietijos ir probleminių Pietų Europos šalių atsirado trintis. Ar tai reiškia, kad Europos idėja po truputį miršta?
- Tam tikra prasme Europos politika dabar yra virtusi vidaus politika. Valiutos sąjungos rėmuose mes kovojame už tuos sprendimus, kurie man yra pažįstami iš vidaus politikos. Svarbu tai, jog suvokiame, kad esame vieninga visuma. Mano nuomone, gerai, kad šiandien Europoje mes atvirai diskutuojame, kartais netgi ginčijamės. Juk tai leidžia mums artimiau vienam su kitu susipažinti ir kartu vystytis toliau.
- Ar gelbėsime bankus ir ateityje?
- Dabar mes nuolat taisome praeityje padarytus trūkumus. Bet kokiu atveju iš „Lehman Brothers“ bankroto išmokau pamoką, kad eksperimentas, kai buvo nuspręsta šio banko negelbėti, ateityje neturi pasikartoti. Mums būtina rasti mechanizmus, kurie ateityje užkirstų kelią situacijai, kai žlugus stambiam bankui, problemų patiria visa pasaulio ekonomika.
- Vakaruose šiuo metu susidariusi vyriausybių ir bankų simbiozė. Jie tiesiog nebegali gyventi vienas be kito. Valstybė gelbsti banką, bankai gelbsti valstybę. Jeigu jie atsiduria aklavietėje, į pagalbą kviečiamas Centrinis bankas. Ar jums neatrodo, kad visus šiuos žaidėjus reikėtų iš naujo atskirti, išardžius tokį interesų persipynimą?
- Sveikai realiai ekonomikai reikia paskolų. Mes Vokietijoje jau pergyvenome laikus, kai ekonomikos augimas kentėjo nuo to, jog bankai neišduodavo kreditų. Tačiau iš tikrųjų, negalima leisti, kad visuomenė ir ekonomika taptų bankų įkaitėmis. Valstybėms ir politikams geriausias būdas likti nepriklausomiems nuo banko yra neprasiskolinti. Tačiau turint galvoje, kad per daugelį dešimtmečių prikaupėme tiek daug skolų, mes tam tikra prasme tapome priklausomi nuo to, jog kažkas mums davė pinigų.
