VPSP projektuose potencialus investuotojas (privatus partneris) yra priverstas investuoti daug laiko ir finansinių išteklių dar pasiūlymų teikimo stadijoje. Investuotojas rengia išsamias techninių ir finansinių klausimų analizes, struktūrizuoja finansavimo schemą, lygiagrečiai derasi su potencialiais finansuotojais, vertina aplinkos apsaugos bei saugumo aspektus ir pan. Deja, net ir tokio masto projektuose perkančiosios organizacijos dažniausiai reikalauja įvairiausių paraiškų, deklaracijų, patvirtinimų ir kitų dokumentų, dalies kurių net tikslą sunku paaiškinti investuotojui. Jų pateikimui nustatomi neadekvačiai trumpi terminai, neįvertinus potencialių investuotojų dydžio bei to, jog daugeliui užsienio investuotojų mūsų rinka ir jos specifika yra nepažįstama, ir jie pagrįstai tikisi panašių reikalavimų kaip ir kitose pažangiose jurisdikcijose.
Bandymas įsprausti šiuos kompleksinius projektus į itin formaliai aiškinamų viešųjų pirkimų procedūrų rėmus labai apsunkina ir taip nelengvą procesą. Jei investuoti ketina užsienio bendrovė, toks procesas tampa ne tik nepatogus, bet ir sunkiai įgyvendinamas. Ne viena užsienio įmonė yra atsisakiusi dalyvauti panašiuose projektuose vien dėl trumpų terminų ir perteklinio dokumentų skaičiaus.
Susitelkdami į biurokratines procedūras, nustatydami trumpus terminus ir turėdami komplikuotą pasiūlymų pateikimo tvarką tik kenkiame sau – prarandame potencialius partnerius VPSP projektuose. Dėl to mažėja konkurencija ir atitinkamai gali nukentėti kokybė. O juk kalbame apie mokyklas, kelius, tiltus, vaikų darželius, kitus infrastruktūrinius objektus.
VPSP projektai yra grįsti pasitikėjimu valdžios subjektais – jų terminas yra nuo 3 iki 25 metų, tad kalbame apie ilgalaikę partnerystę. Lietuvoje tokie projektai dar tik žengia pirmuosius žingsnius – sėkmingai įgyvendinta vos keletas, o nuveikti būtų galima (ir planuojama) tikrai daug.
Esame akylai stebimi VPSP projektų „žaidėjų“, sėkmingai dirbančių kitose šalyse. Būdami teisiniais konsultantais, nuolat sulaukiame klausimų , kaip pavyko įgyvendinti vieną ar kitą iniciatyvą, ar buvo atsiskaityta su privačiu subjektu, ar valdžios subjektai mėgino vidury projekto keisti sąlygas.
Net ir optimistui šviežias „Strabag“ atvejis bei prioritetų teikimas formalumams, o ne kokybei išties atrodo kurioziškai. Mums, tik įsibėgėjantiems viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės kontekste, tokios situacijos neabejotinai atsilieps skaudžiai – visų pirma prastu įvaizdžiu užsienio investuotojų akyse, o galiausiai – ir įgyvendinamų projektų kokybės lygiu.