Tačiau Konkurencijos taryba kol kas nebuvo itin aktyvi (tikriausiai dėl to, kad retokai buvo progų), skiriant baudas ne tik pačiai pažeidimą padariusiai įmonei, bet ir ją kontroliuojančiai motininei kompanijai. O štai Europos Komisija, palaikoma ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, yra gerokai įsismarkavusi, taikydama akcininkams solidarią atsakomybę net ir už tokius pažeidimus, prie kurių akcininkas neprisidėjo ir apie kuriuos galėjo net nežinoti.
„Goldman Sachs“ atvejis
Garsiausiai nuskambėjo elektros kabelių kartelis, kuriame ir įtakingiausiam pasaulio investiciniam bankui Goldman Sachs buvo paskirta bauda už dukterinės bendrovės Prysmian prisidėjimą prie pasaulinio kabelio gamintojų susitarimo pasidalinti rinkas. Įdomu pažymėti, kad ir Lietuva būtų nukentėjusi nuo šio kartelio, tiesiant elektros kabelį į Švediją, jeigu ne pagrindinio NordBalt jungties rangovo ABB prisipažinimas 2006 metais Europos Komisijai, siekiant išvengti baudos ir kartu atskleidžiant savo ir konkurentų konspiraciją.
Goldman Sachs atvejis yra įdomus dėl bent dviejų priežasčių. Viena, Goldman Sachs nebuvo pažeidimą padariusios įmonės Prysmian akcininku, kai kartelis buvo pradėtas 1999 metais. Antra, Europos Komisija pripažino Goldman Sachs atsakinga ir už tą 18 mėnesių laikotarpį, kai investicinis bankas turėjo mažesnį bei 50 procentų paketą.
Be jokios abejonės elektros kabelių kartelio byla bus išnagrinėta abejose ES Teisingumo Teismo instancijose. Atrodytų, kad Goldman Sachs turi galimybę apsiginti bent jau dėl aukščiau minėtų dviejų priežasčių. Be to, tikėtina, kad Goldman Sachs naudos ir tą argumentą, kad nedalyvavo palaikant kartelio buvimą ir galbūt apie jį net nežinojo (kol nepaskelbtas išsamus Europos Komisijos sprendimas, pastaruosius argumentus sunku patvirtinti, tačiau vieši Goldman Sachs pareiškimai jau krypsta ta linkme). Tačiau pažvelkime į ES teisės nustatomą solidarios atsakomybės institutą dar kartą ir pabandykime nuspėti, kokia iš tikrųjų gali būti Goldman Sachs bylos baigtis.
Akcininko atsakomybės idėjos pradžia
Nuo pat pradžių reikia pasakyti, kad ES Teisingumo Teismo išplėtota praktika dėl solidarios atsakomybės konkurencijos bylose pralenkia Lietuvos ir kitų Europos bei pasaulio valstybių teisininkų supratimą. Štai Lietuvoje ribotos atsakomybės įmonės dalyvis (akcininkas) neatsako už juridinio asmens įsipareigojimus, nebent savo nesąžiningais veiksmais sukuria prielaidas tam, kad juridinis asmuo negalėtų įvykdyti savo įsipareigojimų. Kitaip sakant, akcininkas turi būti kaltas (atsakingas) dėl to, kad jo kontroliuojamas asmuo negali įvykdyti įsipareigojimų. Net ir pastaruoju atveju akcininkas atsako tik subsidiariai, t.y. tik tiek, kiek pati įmonė negali įvykdyti savo įsipareigojimo. Paprastai kalbant, jeigu įmonė bankrutuoja dėl to, kad akcininkas nesąžiningai elgėsi su įmone, tai šios įmonės kreditoriai turi galimybę reikalauti skolų pirmiausia iš įmonės turto, o po to ir iš akcininko.
Jeigu nežiūrėsime to, kad Europos Komisija nuo pat pradžių prakalbo apie bendrą, solidarią (o ne papildomą, subsidiarią) atsakomybę, tai galima teigti, kad akcininko atsakomybės už konkurencijos taisyklių pažeidimus originali mintis buvo panaši į lietuvišką subsidiarios atsakomybės institutą. Tai yra, jeigu konkurencijos taisykles pažeidžia didelės korporacijos instrumentinė dukterinė bendrovė, motininė kompanija turėtų būti atsakinga už šios prievolę sumokėti baudą. Tokia priemonė lyg ir sutampa su bendruoju supratimu: priešingu atveju motininė kompanija turėtų pernelyg dideles paskatas paprasčiausiai perkelti verslą į kitą dukterinę bendrovę, o atėjus laikui sumokėti baudą, konkreti pažeidimą padariusi bendrovė jau būtų likviduota ar bankrutavusi.
Šiuolaikiniai atsakomybės pagrindai
Visgi žiūrint į tolesnę doktrinos plėtrą, darosi akivaizdu, kad jos idėjinis pagrindas tapo ne baudos išieškojimo užtikrinimas, bet tiesiog papildomas atgrasymas, jeigu ne akcininkų įbauginimas. Iš vienos pusės, tam Europos Sąjungos konkurencijos teisyne yra pagrindo: išplėtota vieno ekonominio vieneto samprata, kuri apima visas įmones, kurias kontroliuoja vienas asmuo. Tokios įmonės tarpusavyje gali sudaryti ir konkurenciją ribojančius susitarimus, kadangi ekonomine prasme veikia kaip vienas subjektas. Todėl Europos Komisija laiko, kad nors ir atskiri juridiniai vienetai, tačiau priklausantys viena ekonominiam vienetui, už konkurencijos taisyklių pažeidimus turėtų atsakyti bendrai.
Europos Komisijai padeda ir ES Teisingumo Teismas, kuris teigia, kad akcininkui atsakomybę galima taikyti, kai akcininkas faktiškai naudojosi savo teise daryti lemiamą įtaką bendrovės veiklai, nors ir nebūtinai ta lemiama įtaka turėjo būti susijusi su konkrečiu pažeidimu. Be viso to, ES Teisingumo Teismas įteikia dar vieną instrumentą Europos Komisijai, pasakydamas, jog Europos Komisija gali preziumuoti, kad akcininką lemiamą įtaką turėjo, jeigu kontroliavo 100 procentų ar „netoli 100 procentų“ akcijų (Akzo Nobel byla C-97/08). Galutinis ES Teisingumo Teismo kirtis yra Eni byla (C-508/11), kurioje, kaip teigia komentatoriai, teismas pasako, kad „lemiamos įtakos“ prezumpcija faktiškai yra nenuginčijama, kadangi akcininkas turi įrodyti, jog nesikišo ne tik į bendrovės komercinius (veiklos) planus, bet ir į bendrovės finansavimo klausimus. Kaip nurodo pačios Europos Komisijos atstovai, tuomet prezumpciją galima nuginčyti tik tuo atveju, jeigu akcininkas bendrovės akcijas turėjo labai trumpai, arba kokie nors teisės aktai draudė jam naudotis kontrolės teisėmis.
Taigi įsigijus 100 procentų bendrovės akcijų, visa padarytų konkurencijos pažeidimų rizika automatiškai pereina ir naujajam akcininkui. Šiuo metu prezumpcija taikoma tik artimiems 100 procentų paketams, tačiau panašu, kad tolesnė tendencija bus kartelės mažėjimas, galimai iki elementarios vienvaldės kontrolės – daugumos akcijų paketo (51 procento).
Visgi didžioji problema yra ne teisinė prezumpcija. Net ir Europos Komisija nebūtinai remiasi prezumpcija: neseniai Slovakijos telekomo byloje įrodinėjo Deutsche Telecom lemiamą įtaką savo dukterinei 51 procento bendrovei. Žymiai svarbiau yra tai, kad kalba jau senokai yra pasisukusi apie lemiamą įtaką bendrovei, o ne lemiamą įtaką pažeidimui. Taigi net jei akcininkas apie pažeidimą nežino ir negalėjo žinoti, pagal ES teisyną toks akcininkas yra atsakingas solidariai. Goldman Sachs bylos gali ir nepasisekti.
Įtaka įmonių įsigijimų sandoriams
Galų gale, Goldman Sachs byla patvirtina, kad ši problematika aktuali ir įmonių įsigijimų šviesoje. Goldman Sachs buvo pripažinta atsakinga tik už vėlyvąjį kabelių kartelio laikotarpį ir šiuo metu nebėra Prysmian akcininkė. O ankstesnė Prysmian akcininkė Pirelli buvo pripažinta solidariai atsakinga už ankstyvąjį laikotarpį. Čia kyla neatsakytų klausimų: kokia dalimi Prysmian ir Goldman Sachs turėtų padengti baudas? Šis klausimas gal ir nebūtų toks aktualus, jeigu Goldman Sachs vis dar turėtų 100 procentų interesą Prysmian pelne. Tačiau naujasis akcininkas sieks kuo didesnę baudos dalį perkelti ant Goldman Sachs pečių. Vėlgi, lyg ir būtų natūralu, kad pažeidimą tiesiogiai padariusi įmonė turėtų sumokėti visą baudą (o solidariai atsakinga buvusi akcininkė mokėtų tik tuomet, jeigu bendrovė taptų nemoki). Tačiau Vokietijos teismų praktikoje jau buvo atvejis, kuomet teismas atsisakė pripažinti, kad tik dukterinė bendrovė turi būti laikoma atsakinga tokiais atvejais.
Kitas klausimas, ar pavyzdžiui Goldman Sachs galėtų reikalauti nuostolių atlyginimo iš to akcininko (Pirelli), kurio „valdymo laikais“ kartelis buvo sudarytas.
Čia pažymėtina ir ta likimo ironija, kuri ištinka nacionalinius teismus, ES Teisingumo Teismui plačiai užsimojus solidarios atsakomybės vėzdu. Iš vienos pusės, ES Teisingumo Teismas patvirtino, kad solidarios atsakomybės doktrina yra „grynai ES teisės konstruktas“, ir dėl to jo aiškinimas negali būti paveiktas nacionalinės teisės ribojimų (pavyzdžiui, tokie ribojimai galėtų būti Lietuvos teisėje pareiga įrodyti kaltę už nesąžiningus veiksmus). Tačiau iš kitos pusės, visas aukščiau aptartas praktines problemas (kaip padalinti baudą bendrovei ir jos akcininkui), ES Teisingumo Teismas jau palieka nacionaliniams teismam, teigdamas, kad tai yra nacionalinės teisės klausimas.
Taigi patronuojančios bendrovės atsakomybė už dukterinės bendrovės padarytus konkurencijos taisyklių pažeidimus Europos Sąjungos teisėje pamažu tampa sunkiai nuginčijama prezumpcija. Esant tokiai situacijai, norisi ir vėl sugrįžti prie galimos Konkurencijos tarybos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir pasvarstyti, kad ateityje taikant gana nenuoseklaus ES teisyno doktrinas, turėtų būti atsižvelgiama į nacionalinės teisės ypatumus, kurie šiuo atveju nubrėžia aiškesnes gaires. O solidarios atsakomybės institutą pasaugoti tiems atvejams, kai akcininko atsakomybė už pažeidimą nėra paremta vien prezumpcija.