Lietuvos vežėjus piktina Belgijoje ir Prancūzijoje galiojantys reikalavimai ir griežtos baudos dėl kassavaitinio poilsio praleidimo transporto priemonės kabinoje. Peticijoje, kurią vežėjai ketina įteikti Belgijos ir Prancūzijos ambasadoriams, pažymima, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje yra tik 100 stovėjimo aikštelių, kurias rekomenduoja Tarptautinė kelių transporto sąjunga (IRU), tačiau tik 14 iš jų saugomos visą parą, o šalia jų – vos 3 viešbučiai. Už kassavaitinio poilsio praleidimą vairuotojui numatyta iki 30 tūkst. eurų bauda arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.
„Realiai nėra sukurtos tose šalyse normalios infrastruktūros, kad galima būtų saugiai palikti mašiną ir, pavyzdžiui, nuvykti į viešbutį“, – Eltai telefonu sakė „Linavos“ atstovas spaudai Rimantas Šimkus.
Nuo 2015 m. sausio 1 d. Vokietijoje įsigaliojus reikalavimui darbuotojui mokėti ne mažesnį kaip 8,5 euro valandinį atlygį, šis reikalavimas taikomas ir šioje šalyje esantiems vairuotojams iš užsienio. Nors dalį savo atlyginimo vairuotojai gauna komandiruotpinigių pavidalu, Vokietija iki šiol nėra pateikusi oficialaus išaiškinimo, kada šios lėšos patenka į minimalaus valandinio darbo užmokesčio kategoriją, o kada ne.
„Jie gali iš tų pačių komandiruotpinigių dalį įskaityti kaip darbo užmokestį, dalį – neįskaityti. Jeigu darbuotojas dirbo didesnį darbo krūvį, tada komandiruotpinigiai neįtraukiami į minimalų valandinį darbo užmokestį. Jeigu darbuotojas vykdo kažkokią ypatingą užduotį, kuri nėra jam būdinga kas dieną, tai irgi nėra įtraukiama į minimalų darbo užmokestį“, – teigė „Linavos“ Krovinių transporto skyriaus vyriausiasis specialistas Gintautas Pupalaigis.
Pasak G. Pupalaigio, Vokietijos teisės aktai Lietuvos vežėjams primeta papildomų biurokratinių procedūrų, nes įmonės Vokietijos muitininkams privalo pateikti informaciją apie tuos darbuotojus, kurie į įmonę ateis dirbti per artimiausius šešis mėnesius ir važinės į Vokietiją, taip pat atskirai kaupti ir sisteminti informaciją apie vairuotojų išdirbtas darbo valandas būnant Vokietijoje bei šią apskaitą saugoti dvejus metus, o Vokietijos muitinei pareikalavus – visą informaciją pateikti vokiečių kalba.
„Tas Vokietijos nacionalinis teisės aktas, ko gero, prieštarauja vienai iš keturių Europos Sąjungos taisyklių – tai laisvas paslaugų judėjimas“, – sako G. Pupalaigis.
„Linava“ pabrėžia, kad Vokietijos, Belgijos ir Prancūzijos reikalavimai sulaukė ir europarlamentarų bei kitų šalių transporto sektoriaus verslininkų dėmesio.
