Šiandien investicinių fondų tikrai yra labai daug. Vien Amerikoje ir Europoje jų suskaičiuojama apie keliasdešimt tūkstančių. Nieko stebėtino, kad tokioje gausybėje atsiranda ir tokių, kurie garbės fondų industrijai tikrai nedaro. Kartais fondai „blogiečiai“ liūdina prastais rezultatais, o kartais įsipainioja į įvairius skandalus, tarkime, manipuliuoja rinka, prekyba remiantis neatskleista informacija ar apgaulingu sąskaitų tvarkymu. Turbūt didžiausias ir garsiausias (anti)rekordininkas yra Bernardas „Bernie“ Madoffas, kuris buvo suimtas 2008 metais ir nuteistas kalėti 150 metų. Tokia bausmę jis gavo už tai, kad sugebėjo pradanginti apie 18 milijardų JAV dolerių. Bernio valdoma investicinė bendrovė, falsifikuodama investicinius rezultatus, apgavo daugybę investuotojų ir sugebėjo už nosies vedžioti netgi rimtus bankus.
Vis dėlto tokie pavyzdžiai yra skaudi išimtis, ir jiems kelią užkirsti stengiasi ne tik prižiūrinčios institucijos, bet ir pati industrija. Panagrinėkime tuos atvejus, kurie nėra tokie vienareikšmiai, ir tai, kiek juose yra tiesos.
Fondai yra per brangūs
Fondai teikia standartizuotą investicijų valdymo paslaugą ir už tai ima procentinį mokestį. Mokestis yra santykinai nedidelis (iki 5 proc.), bet, jeigu valdomas turtas yra didelis, visgi susidaro nemažos sumos. Tačiau į tai reikėtų žiūrėti kaip į didelę paskatą valdytojams dirbti kuo geriau. Mat geresni investiciniai rezultatai didina esamą portfelį bei pritraukia naujų klientų, o tai lemia dar didesnes pajamas.
Kodėl fondai mokestį ima netgi tada, kai rezultatai yra neigiami? Fondų kainodara yra bene daugiausiai emocijų keliantis kausimas. Dažnai, kaip puiki alternatyva, rodomas sėkmės mokestis, kuris imamas tik tada, kai fondas uždirba teigiamą grąžą. Tokiu atveju valdytojas tarsi būtų labiau suinteresuotas stengtis. Logika lyg ir paprasta, bet ilgalaikė fondų rezultatų statistika rodo, kad toks modelis negarantuoja geresnės grąžos, kuri yra vienas svarbiausių investuotojų kriterijų. Teoretikai netgi pabrėžia, kad tai paskatintų fondų valdytojus imtis nepamatuotos rizikos: sėkmės atvejų jie daugiau uždirbtų, o nesėkmės atveju nieko neprarastų.
Kaip bebūtų, ilgalaikės tendencijos rodo, kad fondų mokesčiai palaipsniui mažėja. Be to, didelė investicinių bendrovių ir fondų gausa leidžia pasirinkti priimtiniausią variantą.
Fondų rezultatai yra apgailėtini, ir aktyvus valdymas niekur neveda
Dažnas, pradėjęs investuoti į fondus, mano, kad fondo valdytojo darbas užtikrinti teigiamą investicijų grąžą. Tačiau paprastai, kai fondų rezultatai būna neigiami, investuotojas su pasipiktinimu mano, kad valdytojas neatlieka savo darbo, o pats klientas taip gali valdyti savo investicijas. Lūkestis suprantamas, tačiau ne visada pamatuotas.
Fondus taip pat valdo žmonės, tad iš jų nereikia tikėtis stebuklų. O ko galima tikėtis? Visa tai parašyta fondų dokumentuose: fondai apibrėžia investavimo strategiją, investicijų atrinkimo principus, investavimo geografiją. Tai lemia, kad fondas dažniausiai negali imti ir tiesiog pakeisti savo investicijų, tarkime, konkrečiu metu parduoti Rusijos bendrovių akcijas ir palankesniu metu įsigyti, pvz., Vokietijos vyriausybės obligacijų. Jei valdytojai nesilaikytų iš anksto numatytos strategijos, tai jau būtų neteisėta. Mat kiekvienas fondas yra tam tikras standartizuotas investavimo sprendimas, ir valdytojas gali labai gerai atlikti savo darbą, tačiau rezultatas bus ne toks, kokio tikėjomės.
Visuomet kyla minčių, kad asmeniškai galėtume pasiekti netgi geresnių rezultatų. Tačiau tiesa ta, kad tikriausiai sprendimus paremtume spėjimais, o ne aiškia ir iš anksto numatyta analize. Be to, tikėtina, jog informacijos srautas, su kuriuo dirba profesionalūs fondų valdytojai, būtų ne mūsų asmeninėms jėgoms. Tačiau net ir pripažinę, kad patys negalime pasiekti geresnių rezultatų, turime tinkamai vertinti fondų rezultatus. Todėl reikia vertinti ne absoliutų rezultatą, bet santykį su konkrečia rinka ar lyginamuoju indeksu.
Turbūt rimčiausias priekaištas yra tas, kad aktyvus valdymas apskritai nepasiteisina, nes aktyviai valdomų fondų rezultatai yra prastesni nei pasyvaus investavimo portfelio strategijos fondų. Mat, didėjant fondų skaičiui, atskiriems fondams vis sunkiau rasti dar neišnaudotų galimybių ir aplenkti bendrą rinką. Be to, fondai, valdantys ypač dideles lėšas, tampa labai „nepaslankūs“ ir savo portfeliuose gali turėti šimtus skirtingų akcijų, t.y. tą patį, ką turi indeksai. Todėl pasyvus valdymas – suformuoti indeksą atitinkantį investicijų krepšelį ir tiesiog jį laikyti – randa vis daugiau pasekėjų. Visgi tai nėra panacėja. Jeigu rinka persiorientuos į pasyvaus investavimo strategiją, netruks atsirasti rinkose įvairių nukrypimų, kurie leistų aktyviai investuojantiems valdytojams pasiekti geresnių rezultatų nei visos rinkos. Didelis skaičius aktyviai investuojančių fondų užtikrina, kad rinkos būtų arti savo efektyvumo ribos.
Ar fondo valdytojas investuoja savo asmenines lėšas į savo valdomą fondą? Atsakymas į šį klausimą iš tikrųjų būtų puikus sprendimas pasitikėti fondo valdytoju. Žinoma, tai negarantuotų teigiamų rezultatų, tačiau pasitikėjimas „virėju, kuris valgo savo ruoštą maistą“, būtų žymiai didesnis.
Interesų konfliktas – ar fondus valdo sukčiai?
Pradėkime nuo praėjusių metų pavyzdžio, į kurį įtrauktas ir vienas garsiausių investuotojų Warren‘as Buffett‘as. Nors W. Buffettas savo bendrovės „Berkshire Hattaway“ reputaciją ypač brangina, tačiau, valdant 200 mlrd. dolerių kapitalizacijos vertės imperiją, visko nutinka ir jam.
2011 m. pradžioje paaiškėjo, kad vienas iš W. Buffett‘o korporacijos vadovų Davidas Sokolas asmeniškai investavo į bendrovės „Lubrizol“, gaminančios degalų ir alyvų priedus, akcijas. Nieko blogo tame nebūtų, tačiau jis pasiūlė ir, anot pačio Warreno, netgi labai pasistengė, kad į šią bendrovę investuotų ir pats W. Buffettas. Investavus pastarajam, „Lubrizol“ kainos stipriai pakilo, ir Davidas Sokolas per trumpą laiką uždirbo 3 milijonus JAV dolerių. Nors šioje istorijoje dar nėra sudėlioti visi taškai, tačiau D. Sokolui teko atsisveikinti su postu, na, o W. Buffettas viešai atsiprašė už savo darbuotojo poelgį.
W. Buffetto bendrovės pavyzdys yra tik vienas iš galimų atvejų, kaip fondų valdytojai ar susiję asmenys gali supainioti interesus ir į pirmą vietą iškelti savo finansinius siekius. Visgi tokios situacijos yra vienareikšmiškai nepriimtinos tiek rinkos priežiūros institucijoms, besirūpinančioms vienodomis galimybėmis, tiek pačiai investicinių fondų industrijai, kuri nori didinti pasitikėjimą visuomenės akyse.
Finansų etikos klausimams skiriama vis daugiau dėmesio ir tokie atvejai stebimi „per padidinamąjį stiklą“. Fondų valdytojai nuolatos disponuoja informacija, kuri galėtų suteikti pranašumą prieš kitus investuotojus. Tačiau vidiniai finansų institucijų etikos kodeksai nustato griežtesnes taisykles nei reikalauja įstatymai, ir tokių dalykų netoleruoja.
Baigiamasis komentaras
Investiciniuose fonduose sukaupta reikšminga finansinių priemonių – akcijų, įmonių ir vyriausybių obligacijų – dalis. Fonduose kaupiama didžioji žmonių santaupų pensijai dalis bei apskritai gyvenimo investicijos. Tai reiškia, kad fondai daro didelę įtaką finansų rinkoms, lemia žmonių sukauptų lėšų dydį ir pragyvenimo šaltinį. Ir ši įtaka, kartu su didėjančiu turtu, palaipsniui vis auga. Tačiau su įtaka didėja ir atsakomybė, griežtėja priežiūros reikalavimai bei visuomenės dėmesys. Tikriausiai suklupimo neišvengsime, gali būti, jog bus sukurta dar ne viena „pasaulinio sąmokslo” teorija, tačiau tos klaidos, kurios buvo padarytos, buvo aiškiai pažymėtos, ir jų pasikartojimo nereikėtų tikėtis. Taigi, kiekvienas medalis turi dvi puses – džiaukimės gerąja puse.
