Esant tokiai situacijai, natūralu, kad ir stambiausių ekonomikų politikai bei bankininkai buvo priversti imtis nepaprastų priemonių, kad atgaivintų griūvančią ekonomiką. Tarkim, Kinija ir JAV skyrė milijardus JAV dolerių naujoms darbo vietoms kurti; JAV, Europos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių centriniai bankai sumažino bazines palūkanas iki žemiausio lygio per pastaruosius 100 metų. Šis žingsnis – natūralus atsakas į lėtėjantį ekonomikos augimą. Atpiginus skolinimąsi siekiama skatinti verslą imti paskolas ir investuoti, taip pat skatinti gyventojus vartoti ir skolintis būstui įsigyti.
Pinigų spausdinimas
Blogiausia tai, kad šį kartą standartinės priemonės nedavė laukiamo rezultato. Todėl stambiausių valstybių centriniai bankai pradėjo vadinamąjį kiekybinį skatinimą. Iš esmės tai yra procesas, kai valstybė skolinasi pinigus išleisdama obligacijas, išleidžiamas obligacijas įsigyja tos šalies centrinis bankas, o pirkti naudoja naujai sukurtus, kitaip tariant, išspausdintus pinigus. Vadinamąjį kiekybinį skatinimą daugiausia taikė JAV Federalinė rezervų sistema su tuomečiu vadovu Benu Bernanke priešakyje. Nors ši priemonė buvo gana nauja, niekada anksčiau netaikyta tokiu dideliu mastu ir taip plačiai, daugelis tai įvertino kaip vienintelę likusią alternatyvą ir galop Federalinės rezervų sistemos pėdomis pasekė kitų šalių centriniai bankai: Didžiosios Britanijos, Europos ir Japonijos.
Nepaisant ir šių drastiškų priemonių, po krizės, tai yra pastaruosius penkerius metus, vykęs ekonomikos atsigavimas buvo gana menkas, palyginti su ankstesniais atsigavimais. Kokios galėtų būti to priežastys? Kaip vieną pagrindinių priežasčių galima įvardyti masinį skolų mažinimą (angl. delevereging). Po ypač didelės krizės pasikeitė tiek bankų, tiek ir vartotojų požiūris. Komerciniai bankai, net ir turėdami ypač pigaus finansavimo šaltinį, nebuvo linkę laisvai dalyti paskolų, nes daug griežčiau vertino besiskolinančiųjų riziką. Tam tikra dalis bankų daug mieliau pinigus investavo į valstybės obligacijas (nors ir už ypač žemas palūkanas), o tam tikra dalis pinigų keliavo į kitas turto klases, pavyzdžiui, akcijas ar nekilnojamąjį turtą. Vartotojai, stipriai nusvilę nagus dėl didelių skolų, neskubėjo nerti į naujų skolų jūrą, pradėjo daugiau taupyti ir mažinti buvusias skolas. Tokia situacija, be abejo, turėjo tiesioginį neigiamą poveikį bendram pasaulio vartojimo lygiui: mažesnis vartojimas – lėtesnis pasaulio ekonomikos augimas.
Kur dingo pinigai?
Kyla klausimas, kam iš viso reikėjo spausdinti pinigus, jei tai neturi jokio teigiamo poveikio? Susiklostė tokia situacija, kai pigūs pinigai visų pirma buvo nukreipiami į įvairias finansines priemones, tokias kaip obligacijos ir akcijos. Tarkim, centrinis bankas, vykdydamas kiekybinį skatinimą, superka obligacijas. Natūralu, kad didesnė ir stabili obligacijų paklausa ne tik neleidžia smukti jų kainoms, bet ir suformuoja optimistinius kitų investuotojų lūkesčius, tai yra kad obligacijų kainos neturėtų smukti, o gal net ir kils. Tokie lūkesčiai dar labiau padidina paklausą ir t. t. Labai panaši situacija galop susiformuoja ir akcijų bei nekilnojamojo turto rinkose. Pigūs pinigai ir centrinių bankų generuojama paklausa sukuria tam tikrą pagalvę, vis daugiau investuojama į finansines priemones, tad jų kaina atitinkamai didėja. Taigi, būtent dėl to, kad kol kas pinigai nepasiekia realios ekonomikos, didesnis jų kiekis nekelia didesnės infliacijos grėsmės, tačiau infliacija pastebima įvairiausiose finansų rinkose.
Ar tokia situacija yra blogai? Reikia suprasti tai, kad didėjančios akcijų ar nekilnojamojo turto kainos galop pagerina verslo bei vartotojų sentimentą, dingsta baimė dėl ateities ir nepasitikėjimas, tad tai anksčiau ar vėliau turėtų paskatinti verslą investuoti į naujų produktų bei darbo vietų kūrimą, vartotojus – įsigyti naujus būstus, o ekonomiką – sugrįžti į „normalias“ vėžes.
Kokią įtaką turėjo nulinės palūkanos?
Ypač žemos nominalios palūkanų normos ir beveik nulinė infliacija reiškia, kad investuodamas tiek į akcijas, tiek ir į nekilnojamąjį turtą racionalus investuotojas gali pasitenkinti šiek tiek mažesne nominalia grąža nei anksčiau, nors reikalaujama rizikos premija ir išlieka nepakitusi. Taigi anksčiau, kai metinė infliacija siekė 4 proc., investuotojas į akcijas reikalavo, tarkim, 9 proc. grąžos (5 proc. rizikos premija), o dabar, kai infliacija – 0–1 proc., jis gali pasitenkinti ir 5–6 proc. grąža. Ką tai reiškia? Finansų rinkose galioja paprasta priklausomybė – mažesnė tikėtina grąža reiškia didesnes kainas ir atvirkščiai. Taigi, būtent dėl to, kad bazinės palūkanų normos ir metiniai infliacijos rodikliai pagrindinėse pasaulio ekonomikose yra beveik nuliniai, susiklostė tokia situacija, kai įvairios obligacijos, daugelio išsivysčiusių šalių akcijos ir tam tikrų šalių nekilnojamasis turtas atrodo gana brangūs, o kai kur net perspėjama apie besiformuojančius kainų burbulus.
Pavyzdžiui, kad per pastaruosius metus pinigai keliavo į akcijas, patvirtina ne tik įspūdingi 2013 m. kainų prieaugiai, bet ir investicinių fondų pinigų srautai. Investicinių bendrovių instituto (Investment Company Institute) duomenimis, per 2013 m. dešimt mėnesių įvairūs JAV akcijų fondai sulaukė 134 mlrd. JAV dolerių grynųjų įplaukų ir tai buvo pirmi metai nuo 2007-ųjų, kai akcijų fondų įplaukos buvo teigiamos. Tokie skaičiai rodo, kad investuotojai tik praėjus ketveriems metams galop pamiršo krizės padarinius ir vėl pradėjo dalį pinigų pervesti iš saugių obligacijų į rizikingesnes akcijas. Šis procesas tik prasideda, o penkerius metus trunkantis akcijų kainų augimas dar gali užsitęsti. Tarkim, prieš 2008-ųjų krizę, tai yra per 2006 ir 2007 m., JAV akcijų fondų grynos įplaukos siekė maždaug 464 mlrd. JAV dolerių. Taigi, galima drąsiai teigti, kad šiuo metu tikrai nesame tokios euforijos stadijos, kaip buvo 2007 ar tuo labiau 2000 metais.
Jei kalbame apie nekilnojamąjį turtą, pagrindinis rodiklis – kainų pokytis. Vokietijoje nekilnojamojo turto kainos per metus pakilo maždaug 10 proc., JAV – maždaug 9,5 proc., Honkonge – apie 8 proc., Kinijoje – 7 procentais. Be abejo, tokie prieaugiai neprilygsta kai kurių šalių akcijų kainų šuoliui, tačiau reikia nepamiršti, kad skaičiuojant nekilnojamojo turto kainos pokytį nėra įtraukiamas turto nuomos pajamingumas, o skaičiuojant akcijų grąžą išmokami dividendai dažniausiai įskaičiuojami. Taigi, nors paminėti prieaugiai ir nėra tokie įspūdingi, tam tikrose rinkose po truputį jau pastebimi besiformuojančio kainų burbulo ženklai.
Kurioje gatvėje liejasi kraujas?
Iki šio momento turbūt daugelis jūsų jau suprato, kad pagrindinės turto klasės šiuo metu yra gana brangios. Be abejo, tai dar nereiškia, kad artimiausiu metu sulauksime jų kainų korekcijos. Tačiau dabar nėra pats tinkamiausias metas atlikti stambias ir ilgalaikes investicijas. Be abejo, niekas tiksliai negali pasakyti, kiek laiko dar truks pasaulio akcijų ar nekilnojamojo turto kainų kilimas, tačiau reikia suprasti, kad grąžos vaikymasis dažniausiai baigiasi ypač skaudžiai.
Šioje vietoje reikėtų prisiminti dar XVIII a. barono Rothschildo garsiąją frazę „Laikas investuoti yra tada, kai gatvėse liejasi kraujas“. Toks požiūris šiek tiek prieštaringas ta prasme, kad reikia eiti prieš visą minią ir daryti priešingai, negu daro dauguma. Tačiau realybė tokia, kad kaip tik tokiu metu tam tikras turtas parduodamas pritaikius ypač didelę nuolaidą. Investuojant tokiu metu, kai tam tikrų finansinių priemonių kainos stipriai smukusios, kai visų nuotaikos slogios ir niekas aplinkui nenori nė girdėti apie investavimą, turtas įsigyjamas gana pigiai ir tikėtinas ateities pajamingumas būna didesnis. Todėl toliau kaip tik ir pabandysime išsiaiškinti, kur šiuo metu yra kraujo.
Akcijos, žaliavos ar obligacijos?
Taigi, pabandykime paanalizuoti, ar yra tam tikrų turto klasių ar konkrečių regionų, kurie per pastaruosius trejus–penkerius metus, tai yra tuo metu, kai centriniai bankai vykdė ekonomikos skatinimo politiką, pabrango mažiausiai arba atpigo daugiausia ir kurie šiuo metu atrodo ypač nepatraukliai.
Kaip galima matyti pateiktame grafike, per pastaruosius penkerius metus brango absoliučiai visos pagrindinės turto klasės (akcijos, su nekilnojamuoju turtu susietos priemonės, žaliavos ir obligacijos). Tačiau iš visų turto klasių mažiausiai brango obligacijos. Tai normalu, nes obligacijos yra gana saugi finansinė priemonė, todėl ir jų grąža turėtų būti mažesnė. O jei kalbame tik apie rizikingas turto klases, per penkerius metus mažiausią prieaugį sugeneravo bendras žaliavų krepšelis (nafta, dujos, varis, auksas, kviečiai ir t. t.) ir konkrečiai auksas.
Analizuojant trejų metų periodą, galima pastebėti, kad pati prasčiausia investicija buvo auksas, nes jo vertė smuko maždaug 12 procentų. Gana prastai sekėsi ir besivystančių rinkų akcijoms, jos taip pat sugeneravo nuostolį (–5,5 proc.). Taigi, iš esmės yra dvi pagrindinės turto klasės, kurioms pastarieji treji–penkeri metai buvo prasti: bendrai žaliavų sektorius ir besivystančių rinkų akcijos.
Per pastaruosius trejus metus prasčiausiai sekėsi industrinių metalų ir žemės ūkio sektoriams – kainos per šį laikotarpį smuko 20–30 procentų. Tokį prastą periodą žaliavoms iš dalies galima paaiškinti ypač menku pasaulio ekonomikos augimo tempu ir beveik nuline infliacija. Žinant tai, kad nemaža dalis besivystančių rinkų, pavyzdžiui, Rusija ir Brazilija, yra susijusios su žaliavomis, nenuostabu, kad ir besivystančių rinkų akcijoms analizuojamas periodas buvo gana sudėtingas.
Atsižvelgiant į tai, kad auksas buvo viena silpniausių pastarųjų trejų metų turto klasių, nenuostabu, kad didelius nuostolius patyrė ir aukso gavybos bendrovių akcijos. Tarkim, per pastaruosius trejus metus pasaulio aukso gavybos bendrovių bendras krepšelis pasikoregavo net 60 proc. ir priartėjo prie 2009 m. dugno.
Galop, analizuojant skirtingus akcijų regionus galima pastebėti, kad antras pagal pigumą yra Europos regionas. O jei kalbame apie šalis, vis dar ypač liūdnai atrodo vadinamųjų PIGS šalių (Portugalija, Italija, Graikija, Ispanija) akcijų rinkos. Nepaisant to, kad daugelyje jų kainos per pastaruosius metus atsitiesė gana stipriai, visos jos yra dar toli nuo 2007 m. pikų.
Išvados
Taigi, pastaruosius penkerius metus pagrindinių valstybių centrinių bankų vykdyta pinigų spausdinimo politika turėjo teigiamos įtakos beveik visų turto klasių kainoms. Didžiausią teigiamą impulsą pajuto išsivysčiusių šalių akcijų ir nekilnojamojo turto rinkos, ypač tų šalių, kurių centriniai bankai daugiausia skatino ekonomiką (JAV, Vokietija, Japonija, Didžioji Britanija ir pan.). Todėl daugelis paminėtų turto klasių šiuo metu yra pasiekusios visų laikų maksimumus arba bent jau yra netoli jų.
Na, o tarp daugiausia nukraujavusių turto klasių šiuo metu yra žaliavos, besivystančių rinkų ir Pietų Europos akcijos. Kaip istorija jau ne kartą pamokė, galint investuoti ilgesniam laikui (nuo penkerių iki dešimties metų) ir norint pasiekti didesnę nei vidutinė investicijų grąžą, kartais reikia nebijoti rizikuoti ir investuoti ten, kur liejasi kraujas. Be abejo, šiuo metu toks sprendimas gali atrodyti didžiausia beprotybė, be to, nėra jokių garantijų, kad siekiamo pelno neteks laukti penkerius ar dešimt metų, tačiau reikia suprasti, kad norint uždirbti dažnai reikia daryti tai, kas ypač nepatogu.
