Pastaruoju metu lyg ir matyti teigiamų ženklų – infliacija Lietuvoje stoja. Bet neskubėčiau džiaugtis. Nors ekonomistai sako ir galiu tik pritarti, kad infliacijos stojimas jau yra tendencija, bet jos poveikis kol kas menkas, o dinamika tokia vangi, kad peršasi išvada – nerimas dėl infliacijos iš mūsų (ir ECB) darbotvarkės išbrauktas tikrai nebus, kainos dar augs ir realių pokyčių galime tikėtis tik kitais metais.
Pažvelkime, ką iš tiesų mums sako statistika. Vartojimo prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje birželį mažėjo, palyginti su geguže, 0,1 procentu, metinė infliacija birželio mėn. siekė 9 proc., o vidutinė metinė infliacija – 18,6 procento. Atrodytų, geros žinios (infliacija ribiniu dydžiu mažėja). Gal jau net galima kvestionuoti ECB tikėtinus šio mėnesio sprendimus dėl tolesnio palūkanų normų didinimo?..
Deja, akivaizdu, kad „-0,1 proc.“ nepaneigia „9 proc.“ ir „18,6 proc.“ dydžių egzistavimo. Realybė tokia: Lietuvoje fiksuojama, kad vartojimo prekių kainos birželį, palyginus su geguže, mažėjo 0,5 proc., o paslaugų kainos didėjo – ir didėjo 0,9 procento.
Tad vargu ar ECB šiuos skaičius vertins kaip infliacijos mažėjimą ir suskubs atsisakyti tolesnio palūkanų didinimo politikos. Tikrumo dėl laukiamų ECB sprendimų įneša ir kainų pokyčiai Euro zonos šalyse.
Gegužę vartojimo prekių ir paslaugų kainos euro zonoje nekito, palyginti su balandžiu, tačiau birželio mėnesį fiksuojamas 0,3 proc. kainų padidėjimas. Kainos birželį, palyginti su geguže, didėjo Vokietijoje (0,4 proc.), Estijoje, (0,9 proc.), Airijoje (0,8 proc.), Graikijoje (0,9 proc.), Ispanijoje (0,6 proc.), Prancūzijoje (0,1 proc.), Kroatijoje (1,6 proc.), Italijoje (0,1 proc.), Kipre (0,2 proc.), Liuksemburge (0,4 proc.), Malta (1,5 proc.), Austrijoje (0,3 proc.), Portugalijoje (0,6 proc.), Slovėnijoje (0,9 proc.), Slovakijoje (0,3 proc.).
Tuo pačiu laikotarpiu vartojimo prekių ir paslaugų kainos mažėjo tik Belgijoje (-0,1 proc.), Latvijoje (-1,4 proc.), Nyderlanduose (-0,5 proc.), Suomijoje (-0,1 proc.) ir jau minėtoje Lietuvoje (-0,1 proc.).
Manau, matant šiuos skaičius, akivaizdu, kad ECB ryžtas tęsti palūkanų normų didinimą liepos mėn. nemažėja, o rizikos dėl Lietuvos ekonomikos recesijos didėja.
Jau esu sakęs, kad ir tokioje situacijoje nereikia panikuoti. Reikia daryti savo namų darbus. Verslas tikrai nemiega. Optimizuoja kaštus, ieško naujų rinkų, investuoja į atsinaujinančios energijos projektus.
Tačiau lėto augimo virusas „užkrėtė“ ne tik Euro zonos šalis. Pasaulio ekonomikos augimas lėtėja, poliarizacija stabdo tarptautinės prekybos augimą. Ilgai lauktas Kinijos ekonomikos atsigavimas po pandemijos taip ir neprasideda.
Tokioje situacijoje investicijos, be joms būdingos rizikos, dar susiduria su didesne nei įprasta ekonomikos lėto augimo ir geopolitine rizika. Bet kuris bankas, teikdamas paskolas, vertina investicinio projekto rizikas ir palūkanų normomis „įkainoja“ tas rizikas.
Suprantant, kad tikriausiai ECB palūkanų didinimas dar nepasiekė savo piko, kyla labai aktualus ir net sakyčiau skausmingas klausimas, ar adekvačios bus naujų investicinių projektų paskolų palūkanos, ar projektų grąža bus tokia, kad be rizikos būtų galima grąžinti paskolas.
Gaila, bet atsakymų į šiuos klausimus kol kas neturime. Visi kol kas užimti kitais svarbiais reikalais, klausimai dėl RRF juda labai lėtai, mokesčių klausimai pakibę ore (čia irgi reikia vienokio ar kitokio aiškumo: jie bus ar ne, jei bus, kokie bus ir t. t.). NATO summito emocijų audrai nurimus ateis tikėtinas valdžios sektoriaus nuovargis ir ilgesnės nei paprastai atostogos.
O tada rudenį ar tik nenutiks mums kaip tam žiogui ir pasakėčios „Žiogas ir skruzdėlė“, t. y. kol kiti dirbo, mes „šokome ir dainavome“.
