Jis kasmet pradedamas vis anksčiau ir anksčiau, todėl žmonės turi vis daugiau laiko išlaidauti. Nepaisant to, daugeliui didmiesčių gyventojų Kūčių ir Kalėdų išvakarės vis tiek siejasi su skubėjimu ir bandymu paskutinę akimirką nupirkti dovanas, kurias namiškiai tikisi rasti po eglute.
Verslui tai puikus metas, nes vartotojai verčiasi per galvą, kad tik įtiktų sparčiai augantiems asmeniniams poreikiams bei aplinkinių lūkesčiams. Bet kuo vergavimas jiems gali baigtis?
Metai užbaigiami ir pradedami naujomis skolomis
Matyt, yra beprotiškai smagu artimiesiems dovanoti moderniausius išmaniuosius telefonus ar mamai nupirkti naują televizorių, o vaikus nustebinti nūdienos mada – dronais. Tiesa, vargu ar viskam užtektų 120 eurų. Tai suma, kurią, anot rinkos tyrimų bendrovės RAIT specialistų, dauguma Lietuvos gyventojų pasiruošę skirti žiemos šventėms šiais metais. Žinoma, kai trūksta pinigų, o noras didelis, dažniausiai nutariama skolintis.
Tokį sprendimą priėmusiųjų prieš didžiąsias žiemos šventes ypač pagausėja. Ir tai nėra vien tik Lietuvos gyventojams būdingas bruožas. Kolegos užsienyje, dirbantys finansų sektoriuje, tikina, jog ir Lenkijoje, ir Latvijoje, ir Čekijoje galima įžvelgti tą pačią tendenciją – nuo lapkričio išduodamų vartojimo paskolų skaičius smarkiai išauga. Maždaug 10–15 proc. Bet, palyginti su gruodžiu, tai – tik vaikų žaidimai.
Pagrindinis ir didžiausias vartojimo paskolų augimas prasideda gruodžio 10 dieną ir trunka iki pat švenčių. Tuo laikotarpiu būna išduodama maždaug 30–50 proc. daugiau paskolų nei kitais mėnesiais.
Šis skaičius turėtų būti iškaltas ant kone visų reklamos ir rinkodaros specialistų paminklų, nes būtent jis atskleidžia, kokios efektyvios buvo vartojimą skatinančios kampanijos. Aišku, internetas ir galimybė kasdien matyti, kaip gyvena žmonės Vakaruose, lietuviams taip pat daro nemenką poveikį. Juk norisi gyventi gerai šiandien, o ne rytoj!
Tiesa, ne visi pasiduoda išlaidavimo vajui. Dalis vartotojų realistiškai vertina savo galimybes ir stengiasi neviršyti nusistatyto šventinio biudžeto. O kiti švenčia taip, tarsi rytojus neateitų.
Kaip gelbėti tuos, kurių negalima gelbėti?
Aidint atkemšamiems šampano buteliams, iš kurių putodamas veržiasi naujametis šampanas, ne vienas tyliai mintyse viliasi, kad kitais metais bus viskas kitaip. Geriau. Vieni prisiekia sau, kad pagaliau atsikratys antsvorio ir sportuos kasdien. Kiti sakosi paskutinį kartą pasiskolinę pinigų šventėms ir ateityje stengsis gyventi pagal išgales. Tačiau praėjus vos porai savaičių realybė skausmingai teškiasi į veidą. Pinigų, reikalingų paskoloms išmokėti, po griausmingų švenčių trūksta.
Lietuvos paskolų rinkos tendencijos rodo, kad sausio pradžia būna neįprastai rami, o jau antroje jo pusėje vartojimo kreditų poreikis sparčiai suintensyvėja. Jis ūgteli net 15 proc.
Tai – greitukų laikotarpis. Jų suteiktos paskolos užkamšo atsiradusias asmeninių finansų skyles ir leidžia bent kuriam laikui nurimti bei sulaukti pirmojo metų atlyginimo. Tačiau jį gavus suprantama, kad didelė dalis turės būti atiduota kreditoriams. Prasideda užburtas ratas, į kurį dažniausiai įsisuka mažiau drausmingi vartotojai, neįvertinę rizikos ir galimų pasekmių.
Laimei, dalį jų gali išgelbėti refinansavimo paslaugos. Tačiau toli gražu ne visus. Paradoksalu, bet labiausiai prasiskolinusius gelbėti draudžia taisyklės.
Lietuvos banko atsakingo skolinimo nuostatuose įtvirtinta, kad asmenims, kurių įsipareigojimai kreditoriams viršija 40 proc. jų mėnesinių pajamų, draudžiama išduoti naujas paskolas.
Tačiau dėl pačių keisčiausių ir įvairiausių priežasčių ši riba retkarčiais perkopiama. Kai taip nutinka, skolininkas neretai netenka plano B. Jis pats turi išmokėti skolas, kad ir kokio žvėriško dydžio palūkanos joms būtų taikomos, o refinansavimą, kuris mėnesinę įmoką gali sumažinti ne viena dešimtimi eurų, tokiam žmogui tenka pamiršti.
Kaip ir daugelyje kitų valstybės reguliuojamų sričių, taip ir šiuo atveju trūksta daugiau sveiko proto ir mažiau pažodinio taisyklių laikymosi. Lankstesnės nuostatos ypač praverstų tais atvejais, kai susiduriama su į dideles skolas įklimpusiais, tačiau sąžiningai įsipareigojimus vykdančiais asmenimis. Jiems galėtų būti taikoma išimtis, kuri gerėjant skolininko padėčiai (mažėjant paskolos kainai, ilgėjant jos terminui ir pan.) atvertų galimybę suteikti refinansavimo paskolą, o kartu ir šansą sureguliuoti asmeninius finansus bei smarkiai sutaupyti.
Toks finansų priežiūros mechanizmo nišos liberalizavimas būtų naudingas ne tik prasiskolinusiems, kurie dėl refinansavimo mėgautųsi sumažėjusiomis paskolų įmokomis, jis taip pat suteiktų naujų galimybių ir finansų rinkos dalyviams, ypač dar tik galvą keliančioms sutelktinio finansavimo platformoms ir senbuvėms – kredito unijoms.