Nesenai „Swedbank“ paskelbė, kad Pakruojyje ir Zarasuose į bankų skyrių galėsi ateiti tik užsiregistravęs internetu. Argi mes visi naudojamės internetu? Uždaromi skyriai, nedideliuose miestuose visai nebeliko didžiųjų bankų padalinių. Taip esame verčiami naudotis internetine bankininkyste.
Bet juk vis dar yra klausimų, kurių negali išspręsti be fizinio apsilankymo banke. Jei nori padaryti didesnį pavedimą nei turimas limitas, turi ateiti į banką.
Esame verčiami atsisakyti grynųjų pinigų. Daug likusių bankų skyrių nebedirba su grynais pinigais. O įkainiai grynaisiais? Jei nori „Swedbank“ pasmulkinti savo 200 eurų banknotą, už tai sumokėsi 9 eurus! Jei 500 – kainuos virš 22 eurų. Tokių ir panašių naujienų jau keletas metų netrūksta. Kas darosi, kokios priežastys? Kodėl kartu su patogumais, kuriuos neša elektroninė bankininkystė, mes turime pernešti beatodairišką bankų skyrių uždarinėjimą, draudimus, susijusius su grynaisiais, didžiulį spaudimą atsisakyti grynų pinigų.
Daug kalbama apie tai, kokie mes atsilikėliai, nes naudojame grynuosius, o ne elektroninius pinigus. Skirtingai nuo pažangių skandinavų šalių. Tai sutartinai skamba ir iš bankų, ir iš mūsų valdžios struktūrų. Kas matosi, kai sudedi iš įvairių dalių dėlionę, kieno ir kokie interesai už to slypi.
Bankai nori būti mūsų gyvenime. Kasdieną. Kiekvieną minutę. Valdydami visus mūsų finansinius žingsnius, jie tampa tais, be kurių nebeapsieisi, taigi ir tais, kuriems nebegalima leisti žlugti. Už jų klaidas mes sukandę dantis mokėjome per pastarąją krizę, mokėsime, matyt, ir ateityje. Bankams nebelabai ir reikia užsiimti tradicine veikla – kredituoti smulkų verslą, privačius asmenis, kreditus vartojimui. Visada nors kruopele padidinęs kasdienius įkainius toliau klestėsi, jei turėsi galią kontroliuoti kasdienę žmonių veiklą. Konstatuokime – už bankų noro skatinti elektroninę bankininkystę stovi jų dideli pinigai ir galimybė padidinti savo įtaką.
Elektroniniai pinigai patinka ir vyriausybei. Na, taip, kova su šešėliu. Bet yra ir kitokių malonių valdžiai momentų. Paskutinis pavyzdys – Mokesčių inspekcija be asmens sutikimo iš jo sąskaitų nurašo skolas, kaip ji yra jas suskaičiavusi. Su įstatymais, pasirodo, taip pat šiuo atveju viskas tvarkoje. Ar nėra taip, kad G. Orwell „1984 –tieji“ jau atėjo? O kaip su Konstitucijoje nurodyta neliečiama nuosavybe? Ar VMI niekada neklysta, o suklydusi atlygina visas padarytas žalas, greit ir patogiai piliečiui?
Taip, patvirtiname. Elektroninės mokėjimo kortelės ir kiti mokėjimo būdai yra pigesni ir labai patogūs. Jiems priklauso ateitis, tai akivaizdu. Ir atlyginimą išmokėti įmonei paprasčiau padarant pavedimą vietoje papildomo žmogaus įdarbinimo. Ir žmogui patogiau namuose prie kompiuterio atsiskaityti už paslaugas, nusipirkti reikalingas prekes. Bet ar galima į šviesią ateitį varyti su įremtomis į nugarą šakėmis? Ar mes jau esame kaip švedai ir kitose srityse – finansinio išsilavinimo, atlyginimo dydžio, socialinės apsaugos srityse? Švedai, skandinavai kūrė savo gerovę nuosekliai, šimtmečiais, nematydami karų. Todėl jie prie elektroninių paslaugų pereina savo noru ir palyginti neskausmingai.
Naujus dalykus įvedant galima skatinti meduolio ar rimbo būdais. Dėl meduolio – prašom. Rodykite naujų galimybių privalumus, ir tie, kurie gali, mielai jomis pasinaudos. O kam reikalingas rimbas?
Agresyvi bankų veikla mažmeninės bankininkystės srityje, kai prie elektroninės bankininkystės pereinama nesiskaitant su gyventojų galimybėmis naudotis internetu, kuria dvi Lietuvas. Vieną pasiturinčią, kuriai prieinamos pažangios technologijos, ir kitą, kuri nedomina bankų – tai nedidelių pajamų ir dar mažesnių galimybių Lietuvą. Bet valstybei visi piliečiai turi būti vienodai reikalingi. Mes visi Europos gyventojai. Sunkiai gyvenantis, į bėdą patekęs, greitiesiems kreditams iki ausų įsiskolinęs žmogus yra ir visų mūsų problema. Internetu nesinaudojantis pilietis taip pat turi turėti galimybę gauti prieinamą pagal kainą kreditą.
Kas turi pasirūpinti mūsų piliečių teise gauti pasiekiamas finansines paslaugas?
