Rolandas Mištautas. Pinigų amnestija – neteisingai parinkta sąvoka?

Mokestinių įstatymų aiškumo stoka – pastaruoju metu verslininkus varginantis jausmas. Dažnai yra priimami teisės aktai, kurių paskirtis ir taikymas visuomenei bei verslui nėra paaiškinami. Dėl to priimta norma lieka nesuprasta, o įstatyme numatytomis lengvatomis žmonės nesinaudoja.

Ne išimtis ir šiuo metu vis dažniau aptarinėjama vadinamoji „mokesčių amnestija“, nustatyta mokesčių administravimo įstatymo pakeitimais, kurie įsigalios nuo 2019 m. pradžios. Pagal jas fiziniai ir juridiniai asmenys be delspinigių galės deklaruoti pajamas, nenurodant tikslių pajamų šaltinių. Tačiau įvertinus šios įstatymo įgyvendinimo dvasią ir tylą iš mokesčių administravimą ar baudžiamąjį persekiojimą vykdančių valstybės institucijų, šių nuostatų įvedimas nieko neamnestuos.

Uždeklaravusiems pajamas asmenims valstybė negarantuoja, kad jų atžvilgiu atliekami mokestiniai tyrimai bei patikrinimai bus nutraukti be mokesčių administravime numatytų baudų. Nebus nutrauktas ir baudžiamasis persekiojimas, vykdomas dėl faktų, susijusių su pajamų nedeklaravimu ir neteisingu deklaravimu.

Nėra aišku ir tai, ar dėl papildomo tokių pajamų deklaravimo nebus pradėti nauji tyrimai ir ar asmenys nebus persekiojami ikiteisminiuose tyrimuose. Didžioji dalis žmonių to nežino, todėl atsitiktiniam įmonės direktoriui gali būti staigmena, kai deklaravus pinigus, netikėtai pas jį į duris pasibels teisėsaugos pareigūnai ir paklaus, kokia deklaruotų pinigų kilmė.

Viešoje erdvėje Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovai tikino, kad iš esmės šis įstatymo pakeitimas nieko nereiškia – net jeigu jūs deklaruosite pinigus, mes vis tiek galime atlikti kontrolės veiksmus ir patikrinti jūsų pinigų kilmę. Tokiu atveju, koks šios amnestijos tikslas? Jeigu valstybės institucijos aiškiai nepasakys, kad žmonės, deklaravę pinigus, nebus persekiojami, šis įstatymo pakeitimas neteks prasmės – žmonės paprasčiausiai to nedarys.

Mokesčių amnestija iš esmės būtų logiškas ir teisingas žingsnis siekiant pagrindinio tikslo – mažinti „šešėlį“ ir pereiti prie skaidrios rinkos. Jei pinigai jau yra „šešėlyje“, jie ten ir liks ir toliau kraipys visą rinką, sandorių kainodarą, lėtins oficialios veiklos mastą. Todėl ekonominiu požiūriu būtų sveikintinas veiksmas jei žmonėms būtų suteiktas „šansas“ reabilituotis prieš valstybę, vykdyti veiklą sąžiningai ir toliau siekti skaidrumo valstybėje.

Kitas svarbus ir sveikintinas valstybės veiksmas pinigų amnestijos atvejų būtų valstybės požiūrio į mokesčių mokėtoją lūžis. Mokesčių administravimo srityje pasigendama pozityvumo ir paramos iš valstybės. Matomas tik siekis nubausti, nuo neteisėtų veiksmų bandoma atgrasyti baime. Mūsų jaunai demokratijai reikėtų semtis daugiau patirties iš kitų ES valstybių, kuriuose mokesčių mokėtojų akimis valstybinės institucijos, administruojančios mokesčius, yra tapatinamos su pagalba mokesčių mokėtojams, o ne su bausmėmis ar baudžiamuoju persekiojimu.

Tad kovojant su šešėliu, amnestija – svarbus žingsnis, galintis atnešti valstybei daug naudos. Tačiau teisiškai mechanizmas yra visiškai nesureguliuotas. Nei vyriausybė, nei kitos valstybės institucijos nėra apmąsčiusios nei praktinės šio įstatymo įgyvendinimo pusės, nei kokios gali kilti teisinės dilemos žmonėms deklaravus savo pajamas.

Valstybė turi aiškiai pasakyti, kad žmonėms jokia baudžiamoji atsakomybė deklaravus pajamas amnestijos laikotarpiu nebus taikoma. Tai turi padaryti visos institucijos – nuo VMI iki generalinės prokuratūros. Tik taip galima įgyti piliečių pasitikėjimą valstybe.

Amnestija ne tik padėtų sutaupyti daug valstybės lėšų, kurios kitu atveju būtų eikvojamos žmonių mokesčių išieškojimui, bet ir svariai prisidėtų prie šešėlio mažinimo bei padėtų iš jo išlįsti žmonėms, tapusiems situacijos įkaitais. Tai būtų išties progresyvus žingsnis, bet jį reikia žengti aiškiai ir padaryti pradėtą darbą iki galo.