Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesus Lietuvoje reglamentuojantis Juridinių asmenų nemokumo įstatymas nemokumo administratoriui suteikia gana plačias teises siekiant apsaugoti kreditorių bei pačios bankrutuojančios įmonės teises bei teisėtus interesus. Nemokumo administratorius, gindamas visų kreditorių, o taip pat ir įmonės teises ir teisėtus interesus, turi teisę ir netgi pareigą kreiptis į teismą:
1) su ieškiniu dėl įmonės sudarytų sandorių, kurie yra priešingi jos veiklos tikslams ir (arba) galėjo turėti įtakos tam, kad ji negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, kurie Civilinio kodekso 1.82 straipsnyje nustatytais pagrindais galėtų būti pripažinti negaliojančiais;
2) su ieškiniu dėl įmonės sudarytų sandorių, kurių ji sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o įmonė apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana), pripažinimo negaliojančiais;
3) su pareiškimu dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Įstatymas numato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo: (1) dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu); ir (ar) (2) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Siekiant palengvinti tyčinio bankroto įrodinėjimą, įstatyme taip pat yra įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai, kuriuos teismas vertina kartu su tyčinio bankroto apibrėžimu.
Kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo taip pat gali ir įmonės kreditoriai, kuriems Juridinių asmenų nemokumo įstatymas numato kur kas paprastesnius reikalavimus siekiant pasinaudoti teise atlikti įmonės dokumentų patikrinimą prieš pateikiant teismui pareiškimą. Įmonės bankrotas tyčiniu taip pat gali būti pripažintas ir teismo iniciatyva, tačiau tokios iniciatyvos įgyvendinimas praktikoje sunkiai įsivaizduojamas, kadangi teismas, įgyvendindamas tokią iniciatyvą faktiškai turėtų atlikti nemokumo administratoriaus pareigas.
Nors tyčinio bankroto institutas reikalauja daug laiko ir pastangų (tyčinio bankroto buvimą reikia įrodyti), o patenkinus pareiškimą jokia žala iš įmonės vadovo ir/ar akcininko nepriteisiama, bankroto pripažinimas tyčiniu atveria galimybes teikti ieškinius ir reikalauti atlyginti žalą iš asmens, atsakingo už tyčinį bankrotą. Toks ieškinys gali būti pateiktas teismui per 3 metus nuo momento, kai tapo žinoma, jog įmonės bankroto proceso metu konkretaus dydžio skola nebus grąžinta. Žala šiuo atveju yra bankroto proceso metu likęs nepatenkintas kreditoriaus reikalavimas. Tokiose bylose laikoma, kad vadovo (ar kitų už tyčinį bankrotą atsakingų asmenų, kurie yra nustatomi ta pačia nutartimi, kuria bankrotas pripažįstamas tyčiniu) neteisėti veiksmai ir kaltė yra nustatyti, o žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos.
Bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat turi šias pasekmes:
1) bankroto administratoriui suteikiamas papildomas 6 mėn. terminas ginčyti sandorius, kurie nulėmė įmonės bankrotą (laikoma, kad senaties terminai kreiptis į teismą yra nepraleisti);
2) nutartis dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikiama prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Tai reiškia, kad už įmonės tyčinį bankrotą atsakingi asmenys gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn;
3) teismui pripažinus bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustatomi ir nurodomi asmenys, kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Tokia naujojoje reglamentavimo naujovė sąlygoja paprastesnį civilinės atsakomybės taikymą asmens ar asmenų, kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą atžvilgiu, kadangi vėlesniuose procesuose dėl žalos atlyginimo nebegalės būti kvestionuojama, kieno veiksmai lėmė tyčinį bankrotą;
4) teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
Aukščiau paminėtos teisinės pasekmės vienareikšmiškai turėtų skatinti bankrutuojančios įmonės buvusius vadovus bei akcininkus nelikti abejingais gavus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet aktyviai dalyvauti inicijuotame teisminiame procese siekiant paneigti įmonės bankrotą buvus tyčiniu. Kadangi tokiose bylose dažnu atveju savo poziciją nepakanka pagrįsti tik savo nuomone, klientams patariame prieš perduodant nemokumo administratoriui įmonės dokumentus pasilikti bent svarbiausių dokumentų kopijas, kurios galėtų padėti juos apginti nuo nepagrįstų kaltinimų tuo atveju, jei teismui dėl vienokių ar kitokių priežasčių būtų teikiamas pareiškimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.
Nepaisant to, kad teismų praktikoje yra suformuotos aiškios taisyklės, kada bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, Lietuvos teismų praktika rodo, kad teismai ne visuomet jomis vadovaujasi, todėl kai teismą pasiekia pareiškimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, tenka nemažai padirbėti siekiant įrodyti, kad įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, t. y. kad įmonės bankrotą nulėmė ne tyčiniai įmonės valdymo organų ar akcininkų veiksmai siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, bet kitos objektyvios priežastys (verslo nesėkmė, užsitęsę ginčai ir pan.).
