2022 metai galėjo tapti metais, kai energetikos krizė ir išaugusios elektros energijos kainos galėjo pritraukti milijardines privataus verslo investicijas į elektros gamybą Lietuvoje. Be jokios valstybės paramos. Iškilusios elektros energijos kainos, pigios paskolos, akivaizdus poreikis iškastinį kurą keisti atsinaujinančiais energijos ištekliais. Visa tai privedė prie situacijos, kai 2022 metais buvo padarytas neeilinis kiekis privataus verslo investicinių sprendimų investuoti į naujas vėjo ir saulės elektrines Lietuvoje. Galiu drąsiai teigti, kad 2022 metais, jei valdžia nebūtų niekaip įsikišusi, būtų pradėta statyti mažiausiai 3000 MW bendros galios saulės elektrinių. Toks kiekis elektrinių užtikrintų pigią elektrą beveik visu šiltuoju metų laiku.
Metams sustabdyta saulės energetikos plėtra
Tačiau „valdžia“ įsikišo. Dainius Kreivys nutarė užsiimti „kvotų“ skirstymu įvairių tipų gamintojams, nustatydamas prioritetus atsinaujinančių energetikos išteklių energetikos bendrijoms, kurias turėtų steigti savivaldybės, savivaldos projektams ir kitų tipų gaminantiems vartotojams.
„Ne prioritetiniams“ gamintojams buvo palikta 2000 MW galios kvota. O realiai tai reiškė, kad VISI jau pradėti vystyti prie elektros perdavimo tinklo jungiamų didžiųjų saulės elektrinių projektai buvo sustabdyti tam, kad būtų išsiaiškinta – kam iš norinčių vystytojų bus leidžiama statyti saulės elektrines, o kam ne.
„Grožio konkursas“ investuotojams vyko nuo 2022 metų liepos iki 2023 metų kovo, kai galų gale VERT patvirtino naują pasinaudojimo elektros perdavimo tinklais aprašą.
Nuo kovo iki šiandien „Litgrid“, naudodamasis šiuo aprašu, rezervavo galimybes prie perdavimo tinklų prijungti 5300 MW galios saulės elektrinių ir 5800 MW galios vėjo elektrinių. Netrukdant galimybės prie skirstymo tinklo prijungti daugiau nei 2400 MW galios smulkių saulės elektrinių bei daugiau nei 700 MW galios vėjo elektrinių – atsinaujinančių išteklių energijos bendrijų, piliečių energetikos bendrijų, gaminančių vartotojų, savivaldybėms priklausančių saulės ir vėjo elektrinių. Ir netrukdant galimybei dar papildomai prijungti 1400 MW galios vėjo elektrinių Baltijos jūroje.
Jau šis faktas parodo, kaip neteisus buvo energetikos ministras, kuris dar 2022 metų rudenį, gindamasis nuo vystytojų klausimų apie sustabdytą saulės energetikos plėtrą, aiškino, kad „tinklas ne guminis ir, prijungus daugiau nei 2000 MW galios saulės elektrinių-komercinių gamintojų, gali neišlaikyti.“
„Litgrid“, išduodamas leidimus tokiam milžiniškam kiekiui saulės ir vėjo elektrinių prijungti, iš esmės paneigė tai, ką prieš tai kalbėjo ministras.
Padaryta žala valstybei
Santykiai tarp privačių investuotojų į vėjo, saulės elektrines bei kaupimo įrangą ir Energetikos ministerijos šiuo metu yra kritiškai blogi. Aš pats asmeniškai su energetikos ministru tiesiogiai apie problemas Lietuvos energetikoje paskutinį kartą kalbėjau praeitų metų lapkričio pradžioje. Ministerija ne tik kad nepripažino 2022 metais padarytų klaidų, bet visiškai užsidarė ir nutraukė bet kokius santykius su privačiais investuotojais. Teisės aktų projektai su socialiniais partneriais derinami formaliai, ministras nedalyvauja jokiuose diskusijos forumuose, kur gali tekti akis į akį susidurti su privačiais investuotojais. Privačių investuotojų požiūris į ministrą irgi yra atitinkamas. Tai visiškai nenormali situacija.
Paradoksas, kad santykiai tarp Vyriausybę atstovaujančio Energetikos ministro ir privačių investuotojų iki tokių žemumų nukrito valdant dešiniųjų Vyriausybei.
Dabar, bandydamas suprasti šio konflikto esmines priežastis, aš manyčiau, kad pagrindinė problema yra ta, kad kažkokiu momentu Energetikos ministerija į saulės ir vėjo energetikos plėtrą ėmė žiūrėti ne kaip į būdą užsitikrinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę ir žemas elektros energijos kainas elektros vartotojams, o kaip į socialinės pagalbos statantiems saulės elektrines būdą. Visiškai nevertinant to, kad kiekvienas papildomas MW vėjo ar saulės elektrinių reiškia didesnę elektros energijos pasiūlą Lietuvoje, kas galų gale reiškia mažesnę elektros energijos rinkos kainą šalyje ir mažesnes sąskaitas visiems tiems elektros vartotojams, kurie neturi saulės elektrinės ir niekada jos neturės.
„Duoti visiems užsidirbti“ iš saulės energetikos, taip užtikrinant „energetinį teisingumą“. Būtent taip buvo aiškinamos tos „kvotos“, kurios buvo įvedamos skirtingo tipo gamintojams.
Didesnis energetikos decentralizavimas iš tiesų turi prasmę. Valstybei išties yra naudinga, kai energetiką valdo ne šimtas įmonių, o šimtas tūkstančių fizinių asmenų. Tačiau čia reikia suprasti, kad, jei „energetinis teisingumas“ imamas įgyvendinti ne skatinant žmones statyti saulės elektrines ir burtis į piliečių energetines bendrijas, o stabdant atsinaujinančios energetikos plėtrą, nuo to nukenčia visi elektros energijos vartotojai.
Ką išties padarė energetikos ministras, tai supriešino ne privačius stambiuosius investuotojus su smulkių saulės elektrinių statytojais, o save su visais elektros energijos vartotojais.
Kiekvieną valandą Lietuvoje yra suvartojama apie 1400 MWh elektros energijos. Didesnė vėjo ir saulės elektrinių gamyba elektros kainą rinkoje sumažina per pusę. Tai leidžia saulėtomis ir vėjuotomis valandomis visiems Lietuvos elektros vartotojams sumažinti išlaidas už elektrą 70–100 tūkstančių eurų per valandą. Per metus, įvertinus saulėtų ir vėjuotų valandų skaičių, elektros vartotojai dėl greitesnės vėjo ir saulės elektrinių plėtros Lietuvoje sutaupytų apie 250–300 milijonų eurų.
Metams atidėtos investicijos į vėjo ir saulės elektrines reiškia papildomai 250–300 milijonų eurų iš visų elektros vartotojų kišenių. Net tų elektros vartotojų, kurie netiki atsinaujinančios energetikos perspektyvomis ir net neplanuoja patys investuoti į jokias vėjo ar saulės elektrines.
Aš jau neskaičiuoju, kiek papildomai į Lietuvos nacionalinį bei savivaldybių biudžetus bei vietos bendruomenėms sumoka vėjo ir saulės elektrinių vystytojai. Kiek biudžetai pilnėja dėl kuriamų darbo vietų, elektrines statant ir aptarnaujant.
Visi šie šimtai milijonų yra žala, kurią dėl šio karo tarp investuotojų ir energetikos ministro patyrė ne investuotojai, o būtent Lietuvos valstybė ir Lietuvos elektros vartotojai.
Taip, 2022 metais Lietuvoje buvo įrengtas rekordinis saulės elektrinių kiekis. 283 MW. Šiemet saulės elektrinių turėtų būti įrengta dar apie 400–500 MW pajėgumų. Tai užtikrino gaminančių vartotojų plėtra, kurią lėmė itin išaugusios elektros energijos kainos 2022 metais bei pakankamai dosniai dalijama valstybės parama smulkiems investuotojams. Tai nemaži skaičiai, palyginti su tuo, ką mes matėme prieš kelerius metus, tačiau tai sudaro tik apie 20–30 proc. to plėtros greičio, kuris mums būtų reikalingas, jei norėtume pasiekti, kad jau artimiausiu metu už elektrą mažiau mokėtų visi elektros vartotojai.
Tolimesni veiksmai. Ką reikėtų daryti nedelsiant?
Problema, kurią sukūrė Energetikos ministerija, yra ne tik ta, kad dauguma investicijų į saulės elektrines, kurios turėjo būti padarytos 2022 metais, atsidėjo mažiausiai metams.
Problema yra taip pat ta, kad per metus buvo prarastas momentas, kai bankai laisvai skolino investuotojams į vėjo ir saulės elektrines. Mes per metus įbridome į ekonominę recesiją ir tikėtina, kad visi tie vystytojai, kurie metus laukė teisės investuoti į naujas elektrines ir dabar gavo visus leidimus investuoti, tuo leidimu dabartinėmis sąlygomis gali ir nebepasinaudoti.
Ką reikėtų daryti?
Visų pirma, mes turėtume pagerinti investuotojų į mažąsias saulės ir vėjo elektrines investavimo galimybes. Vien išlaikyti esamą saulės gaminančių vartotojų skatinimo schemą gali ir nepakakti, kadangi šita rinka irgi jau rodo pirmus persisotinimo požymius. Iš tų, kurie galėjo ir norėjo investuoti į mažąsias saulės elektrines, dauguma tai jau padarė iki šiandienos. Liko tie, kuriems tai padaryti sunkiau – kurie tam neturi pakankamų lėšų arba kuriems trūksta noro tai daryti. Juos įtikinti bus sunkiau. Ir čia tikrai reikėtų pagalvoti apie valstybės suteikiamas lengvatines paskolas tokiems žmonėms. Arba valstybės suteikiamas garantijas bankams, skolinantiems lengvatinėmis sąlygomis tokiems gyventojams. Reikia taip pat aiškiai iškomunikuoti, kiek tiksliai laiko bus taikoma dabartinė „net-metering“ schema gaminantiems vartotojams, užtikrinant šiems žmonėms investicijos atsipirkimą anksčiau, nei sistema bus neišvengiamai perkeičiama į grynojo atsiskaitymo schemą. Dabartinė Energetikos ministerijos komunikacija, kai iš viso vengiama šios temos ir apie ją nekalbama, tik didina neapibrėžtumą rinkoje.
Reikia gerinti sąlygas investuojančioms atsinaujinančių išteklių energetikos bendrijoms ir piliečių energetikos bendrijoms. Dalyvauti energetinės bendrijos dalininku turėtų apsimokėti labiau, nei investuoti į nuosavą saulės elektrinę. Tam turėtų būti atitinkamai sukalibruota valstybės paramos schema. Reikėtų naikinti visokius nereikalingus ribojimus, pavyzdžiui ribojimą, neleidžiantį bendrijoms įrengti didesnės nei 500 kW galios saulės elektrinės, arba į dalininkus įtraukti savivaldybei priklausančias įmones.
Visa tai galėtų padaryti Vyriausybė.
Ko galėtų imtis Seimas, tai visų pirma – įstatymu numatyti būdą, kaip išvengti ilgam laikotarpiui „rezervuotų“ elektros perdavimo tinklų išlaikymo rezerve, kai rezervavęs galias vystytojas nei pats nestato vėjo ir saulės elektrinės, nei perduoda tą teisę tiems, kas nori jas statyti.
Čia kalba ne tik apie tas 5300 MW galios saulės elektrinių ir 5800 MW galios vėjo elektrinių, kurioms prijungti tinklus rezervavo privatūs investuotojai, bet taip pat ir apie tuos 2400 MW rezervuotų pajėgumų gaminantiems vartotojams, piliečių energetikos ir atsinaujinančių išteklių energetikos bendrijoms bei savivaldybės įmonėms, kurioms pajėgumus rezervavo Vyriausybė. Tų 2400 MW prie dabartinio gaminančių vartotojų plėtros tempo užtektų ateinantiems aštuoneriems metams ir nėra logiška šiuos pajėgumus laikyti rezervuotus metų metais, neleidžiant vėjo ir saulės elektrines statyti tiems, kas tikrai pasiruošęs tai daryti.
Seimas taip pat galėtų ir turėtų aiškiai apibrėžti aplinkybes, kada ir kokiais atvejais tinklo operatorius gali dirbtinai sumažinti elektros energijos gamybą saulės ir vėjo elektrinėse. Praktikoje tai nėra labai svarbus dalykas, nes tokiu atveju, jei saulės ir vėjo elektrinės gamintų daugiau elektros, nei elektros energetikos sistema galėtų tuo momentu suvartoti, tą valandą elektros energijos kainos taptų neigiamomis, o tai savaime paskatintų didžiųjų vėjo ir saulės elektrinių operatorius, nenorinčius patirti nuostolio, sustabdyti gamybą be jokio tinklo operatoriaus įsikišimo.
Tačiau dabar plėtros leidimuose įrašyta neapibrėžta tinklo operatoriaus teisė bet kada sustabdyti elektros energijos gamybą gąsdina bankus, finansuojančius saulės ir vėjo elektrinių projektus. Jie tai vertina kaip nevaldomą reguliacinę riziką. Ir Seimas, sumažindamas neapibrėžtumą šioje srityje, labai paprastai galėtų tą riziką sumažinti, paskatindamas saulės ir vėjo elektrinių plėtrą be jokios valstybės finansinės paramos.
Seimas taip pat turėtų pagalvoti ir apie tolimesnę ateitį – tinklų plėtrą, prijungiant dar daugiau elektros gamintojų. Šiuo metu tinklo operatoriai neturi teisės savo lėšomis investuoti į tinklo plėtrą, siekiant prijungti naujus gamintojus. Investuotojai į saulės ir vėjo elektrines irgi nėra linkę daug investuoti į tinklo infrastruktūros plėtrą, kuria vėliau galės naudotis ir kiti gamintojai nemokamai. Tai gresia tuo, kad tie investuotojai tokiu atveju tiesiog investuos ne Lietuvoje, o kitose šalyse. Įstatymas galėtų leisti tinklo operatoriams patiems investuoti į tinklo stiprinimą, siekiant prijungti naujus gamintojus, jei tokia investicija, vertinant gamybos augimą ir kainos vartotojams mažėjimą, apsimoka, žiūrint Valstybės mastu. Tai tikrai reikės anksčiau ar vėliau padaryti, jei išties elektros vartojimas iki 2050 metų Lietuvoje augs penkis kartus, kaip viešai prognozuoja energetikos ministras.
Ir tai reikėtų daryti jau dabar, nelaukiant, kol atsidursime tokioje situacijoje, kokioje dabar yra, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė, kurioje investuotojai į naujas vėjo ir saulės elektrines laukia galimybės prisijungti prie elektros tinklų 10–15 metų...
O svarbiausia – mums reikia galų gale nutraukti karą tarp investuotojų ir Energetikos ministerijos. Jis niekam nenaudingas. Mums reikia pradėti kalbėtis.
Juk mes visi siekiame to paties – energetinės nepriklausomybės ir konkurencingų kainų vartotojams.
