aA
Istoriją apie Grigiškių uždumblėjusį ir užžėlusį tvenkinį ir Grigiškių bendruomenės kartu su nevyriausybininkais bei Aplinkos apsaugos departamento keliamus kaltinimus prie tvenkinį formuojančios užtvankos įrengtos hidroelektrinės savininkui išgirdau prieš praėjusius Seimo rinkimus, kai į problemos sprendimo paieškas aktyviai įsijungė kandidatai į Seimą.
Martynas Nagevičius
Martynas Nagevičius
© Asmeninio albumo nuotr.

Hidrotechnikų dinastija

Šią istoriją aš išgirdau kiek kitaip nei daugelis žmonių. Aš ją išgirdau kaip seno paralyžiuoto žmogaus istoriją. 83 metų inžinieriaus Aloyzo Liaugaudo dėdė Jonas Smilgevičius – vasario 16 dienos signataro Jono Smilgevičiaus pusbrolis, tarpukariu buvo žinomas hidrotechnikas, inžinieriaus laipsnį įgijęs Vokietijoje, tuometinis Kauno miesto tarybos narys, labiausiai išgarsėjęs kaip daugumos tarpukariu pastatytų hidroelektrinių ant mažųjų Lietuvos upių iniciatorius bei didžiųjų hidroelektrinių ant Nemuno ir Neries planuotojas, taip ir nespėjęs šių planų įgyvendinti. O Aloyzo proprosenelis vandens malūnus Žemaitijoje statė dar XIX amžiuje.

Taigi, Aloyzas yra iš senos hidrotechnikų giminės, Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje iniciavęs Lietuvos hidroenergetikų asociacijos steigimą. Savo laiku Aloyzas Liaugaudas įkūrė įmonę UAB „Hidromodulis“, kuri pradėjo gaminti lietuviškas hidroturbinas. Panašiai, kaip ir Aloyzo dėdė tarpukariu, Aloyzas iniciavo vienų pirmųjų hidroelektrinių Nepriklausomoje Lietuvoje atstatymą. Viena iš jų ir buvo ta 1997-1999 metais atstatyta hidroelektrinė ant senosios Vokės užtvankos.

Šiuo metu ta elektrinė yra likęs vienintelis po insulto paralyžiuoto Aloyzo pajamų šaltinis, didžiausią dalį pajamų naudojant Aloyzo priežiūrai ir gydymui. Pats Aloyzas jokios aktyvios veiklos nebevykdo, vadovavimą įmonei ir dalį akcijų perleidęs dabartiniam įmonės direktoriui Ramūnui Jukavičiui.

Vokės inžinerinė istorija arba kaip formavosi Grigiškės

Dabar šiek tiek apie Vokės elektrinės istoriją.

Pati Vokės upė yra labai įdomi tiek gamtiniu, tiek istoriniu, tiek hidrotechniniu požiūriais. Pradėkim nuo to, kad kai 1912 metais grafas J. Tiškevičius jam priklausančio popieriaus fabriko Mūrinėje Vokėje modernizavimui pasikvietė gabų mechaniką, hidrotechniką Grigą Kurecą, vėliau tapusį šio fabriko nuomotoju. Toje vietoje ties senuoju keliu iš Vilniaus į Lentvarį ir dabar yra išlikusi senoji jau virš šimto metų skaičiuojanti Mūrinės Vokės užtvanka su ten atstatyta kita nedidele hidroelektrine.

Tas pats Grigas Kurecas išplėtė savo verslą ir 1923 metais pastatė naują kartono fabriką toje vietoje, kuri dabar Grigo Kureco vardo garbei vadinasi Grigiškėmis. Grigas Kurecas buvo didelis hidrotechnikos entuziastas, būtent jis, norėdamas išplėsti Grigiškių fabriko veiklą, 1930 metais ties Žagarine greta Baltosios Vokės iškasė 3 kilometrų ilgio Merkio – Vokės kanalą, per kurį 80% viso Merkio vandens nukreipė į Papio ežerą, o toliau – į Vokės upę, taip maždaug padvigubinęs Voke tekantį vandens kiekį. Šis kanalas veikia ir dabar, o jis, nukreipdamas beveik visą Merkio, atitekėjusio nuo Jašiūnų, vandenį į Papio ežerą, dabar garsėjantį, kaip ornitologinį draustinį, ir dabar užtikrina iš ežero ištekančios Vokės vandeningumą.

Maždaug tuo pačiu metu Grigas Kurecas pastatė ir tą pačią užtvanką Grigiškėse, suformuodamas Grigiškių tvenkinį. Vanduo iš Vokės upės didžiuoju kanalu tekėjo į Grigiškių fabriko akviaduką, kuris ir dabar yra išlikęs, kaip vienintelis toks Lietuvoje inžinerinis statinys, kartu su kanalais nuo tvenkinio užtvankos įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Akviaduku atitekėjęs vanduo kažkada sukdavo Grigiškių fabriko mašinas, vanduo taip pat suko bei čia jau 1930 metais įrengtą nedidelę hidroelektrinę. Beje mažasis kanalas yra vis dar naudojamas Grigeo fabriko, per jį iš Vokės vanduo teka fabriko technologinėms reikmėms.

Tačiau visa tai tėra emocinė aplinka, istorinės įdomybės, kurias gal ir reikėtų žinoti, bet jos matyt neturėtų lemti sprendimo, ieškant išeities iš situacijos, kuri iš tiesų nėra gera. Negali būti užžėlusios smirdančios kloakos miestelio centre.

Apie smarvę iš želiančio tvenkinio ir atpirkimo ožį

Man iš tiesų ši situacija, kai Grigiškių bendruomenė renka parašus, reikalaudama išvalyti tvenkinį, visuomenininkai rengia piketus prieš hidroelektrinę, o Aplinkos apsaugos departamentas, pritariant politikams, reikalauja iš hidroelektrinės savininko parengti planą, kaip išvalyti tvenkinį, puikiai žinodamas, kad tokio tvenkinio visiškas išvalymas, išgilinimas ir sutvarkymas kainuoja milijonus eurų, o hidroelektrinės pajamos, hidroelektrinių savininkams nuo šių metų nebemokant VIAP lėšų už pagamintą elektrą, iš rinkoje parduotos elektros siekia apie 30-40 tūkstančių eurų per metus, atrodo kaip tobulas „atpirkimo ožio“ paieškos, vietoje to, kad būtų ieškoma sprendimo, pavyzdys.

Aplinkosaugos entuziastui sunkiausia yra atsispirti pagundai pasirinkti paprastą problemos paaiškinimą, nesigilinant į visą problemos kompleksiškumą, kurį narpliojant sprendimas gali pasirodyti gerokai sudėtingesnis nei tiesiog bakstelint pirštu į pasirinktą atpirkimo ožį.

Pradėkime nuo tikrosios priežasties, kodėl Grigiškių tvenkinys želia ir smirda, paieškos. Tai paieškai reikėtų, kad tas pats Aplinkos apsaugos departamentas atliktų paprastą veiksmą – padarytų vandens tvenkinyje tyrimą. Tiesą sakant tokį tyrimą prieš metus jau padarė Vilniaus miesto savivaldybė. Ir rasti dideli kiekiai fosforo bei šlapimo. Būtent fosforas ir azotas yra vandenų eutrofikaciją (užžėlimą, žydėjimą, deguonies vandenyje mažėjimą) skatinantis veiksnys. Ir pagrindiniai azoto ir fosforo atsiradimo vandenyje šaltiniai yra perteklinis, netvarkingas ariamosios žemės tręšimas trąšomis bei nevalyti nutekamieji vandenys.

Vokė iki tol, kol atiteka iki Grigiškių tvenkinio, teka pro individualių namų kvartalus pačiose Grigiškėse, aukščiau esančiose Salose, Mūrinėje Vokėje, Paneriuose, Trakų Vokėje, Vaidotuose , Baltojoje Vokėje. Pažiūrėjus į „Vilniaus vandenų“ viešai pateikiamus nuotėkynės (kanalizacijos) tinklų planus, matoma, kad daugelis šių kvartalų nėra pajungti prie centrinės nuotėkynės sistemos. Ir matyt nelegalaus nuotėkų patekimo į Vokę reikėtų ieškoti būtent čia.

Tas pats Grigiškių užtvankos operatorius kiekvieną dieną iš vandens išgriebia po kelis maišus plastiko, butelių, kitų šiukšlių, kurias čia suneša vanduo.

Bet negi dabar politikai ims ir pasakys bendruomenei, kaltinančiai hidroelektrinės savininką dėl smirdančio ir želiančio tvenkinio, kad pasižiūrėtų į save arba savo kaimynus? Žymiai paprasčiau yra tiesiog paieškoti kokio nors vieno atpirkimo ožio.

Antras klausimas yra sąnašos tvenkinyje. Iš esmės bet koks tvenkinys laikui bėgant senka, nes upė po truputį savo srove čia suneša molį ir smėlį, kuris, tvenkinyje srovei susilpnėjus, nusėda tvenkinio dugne. Iš tiesų kartas nuo karto, norint, kad tvenkinį būtų tinkamas naudoti ir jame nesiformuotų salos, tvenkinio dugną reikėtų išvalyti, tvenkinį pagilinant. Tačiau čia mes susiduriame su problema – jei tvenkinio, kuris priklauso Valstybei, priežiūra yra priskiriama užtvankos naudotojui, kaip Grigiškių atveju pavyzdžiui – hidroelektrinės operatoriui, tai visų pirma reikia, kad tas naudotojas turėtų pakankamai pajamų šiai veiklai atlikti.

O šiuo metu, nuo metų pradžios hidroelektrinių operatoriams nebemokant VIAP lėšų, palikus jiems galimybę gauti vieninteles pajamas – parduodant elektrą už itin šiais laikais žemą rinkos kainą, hidroelektrinių operatoriams lėšų trūksta net paprastiems hidroelektrinių remontams, vandens lygio priežiūrai tvenkinyje, reguliuojant skydų pakėlimo aukštį, darbuotojų atlyginimams mokėti ir kai kuriais atvejais dar pačios jiems nepriklausančios užtvankos nuomai mokėti. Ką jau čia kalbėti apie tokias funkcijas, kaip žuvitakių įrengimas ar tvenkinio dugno gilinimas.

Problema yra ta, kad niekas nenori kalbėtis apie tai, kaip šią problemą spręsti. Užtvankų operatoriai prižiūri vandens lygį tvenkinyje, reguliuoja vandenį potvynių metu, matuoja vandens lygius, užtikrina vandens srautą upėse po užtvankos, įrenginėja žuvitakius, atsiskaitinėja aplinkosauginėms institucijoms, prižiūri pavojingus įrenginius ir visa tai yra laikoma jų prievole, nekuriant jokio mechanizmo, kuris užtikrintų kaip tą prievolės vykdymą finansuoti.

Bet koks bandymas pradėti kažkaip kalbėti apie papildomą finansavimą hidroelektrinių operatorių vykdomai aplinkosaugą užtikrinančiai veiklai užtikrinti atsitrenkia į itin agresyvų nevyriausybinių aplinkosaugininkų pasipriešinimą. Ir beveik vienu balsu su jais kalbančia Aplinkos ministerijos vadovybe. Tas itin ryškiai jautėsi praeitos Vyriausybės vadovavimo metu.

Gal hidroelektrines tiesiog reikia išardyti?

Lietuvoje suskaičiuojama apie 1500 užtvankų Iš jų tik ant 97 užtvankų yra įrengtos hidroelektrinės, gaminančios elektros energiją.

Tikrai neabejotina, kad labai didelė dalis užtvankų galėtų ir matyt turėtų būti nugriautos, atstatant natūralią upės vagą su palengvinant sąlygas žuvų migracijai aukštyn arba žemyn upe. Tačiau aš asmeniškai labai abejoju, kad pradėti reikėtų nuo sutvarkytų, eksploatuojamų hidroelektrinių . Ypač tais atvejais, kai iki tų hidroelektrinių žuvys bet kuriuo atveju negali priplaukti dėl žemiau upėje esančių užleistų niekam nepriklausančių užtvankų.

Hidroelektrinės Lietuvoje pagamina santykinai nedaug – apie 3,5% visos Lietuvoje suvartojamos elektros energijos, tačiau elektros gamybos patikimumo prasme ši gamyba yra gerokai reikšmingesnė, nei atrodytų, žiūrint tik į elektros gamybos ir suvartojimo balansus. Tą lemia šių elektrinių stabili gamyba ir galimybė tinkamu laiku gamybą padidinti ar sumažinti, iškilus poreikiui.

Be to, mažųjų hidroelektrinių atveju, gamyba vyksta tiesiogiai į skirstymo tinklą, gamybai esant greta vartotojų, kas irgi leidžia stabilizuoti elektros sistemą bei sumažinti elektros energijos nuostolius tinkluose. Neseniai Vokietijoje atlikta studija parodė, kad norint atsisakyti mažųjų Vokietijos hidroelektrinių veiklos, Vokietijoje mažosioms hidroelektrinėms pagaminant panašų kiekį visos suvartojamos elektros, kaip ir Lietuvoje, į papildomus akumuliacinius įrenginius, tinklo stabilizavimo, plėtros priemones reikėtų papildomai investuoti daugiau, nei vieną milijardą eurų.

Techniškai Lietuvoje tikrai įmanoma pakeisti hidroelektrines papildomais akumuliatoriais, dirbančiais greta vėjo ir saulės elektrinių, sistemos inerciją užtikrinančiais nuolat besisukančiais smagračiais, biokuro elektrinėmis, tačiau aš turiu abejonę ar ne geriau tuos papildomus milijonus būtų investuoti į nenaudojamų senų apgriuvusių užtvankų tvarkingą demontavimą, tvenkinių išvalymą, kanalizacijos tinklų plėtrą ar žuvitakių greta esamų hidroelektrinių įrengimą.

Valstybė matyt galėtų sukurti sistemą, kaip galėtų išpirkti užtvankas, kurias nori nugriauti, iš jų savininkų, jei tokie yra, nebandant atlikti nacionalizacijos rusišku ar baltarusišku būdu – prieš tai apkraunant nepakeliamais įpareigojimais.

Tačiau reikia suprasti, kad dauguma tų senųjų dirbtinių tvenkinių, kaip pavyzdžiui Kauno marios arba Antalieptės marios, jau tapo natūralios gamtos dalimi. Juos panaikinus ko gero padarytumėm gamtai daugiau žalos, nei naudos.

Tos pačios prieš daugiau, nei 90 metų ant Merkio įrengtos užtvankos demontavimas, grąžinant Merkio vandenį tekėti natūralia vaga, galimai padarytų didelę žalą tam pačiam Papio ornitologijos draustiniui, smarkiai sumažėjus ežere, kuriame peri daugelis paukščių, vandens lygiui.

Jau nekalbant apie tai, kad tiek Mūrinės Vokės užtvanka, tiek Grigiškių akviadukas ir nuo užtvankos įrengti kanalai yra dar ir kultūros paminklai, saugomas Valstybės paveldas. Galų gale aš nesu tikras ar patys Grigiškių gyventojai tikrai norėtų, kad Grigiškėse iš viso nebeliktų tvenkinio. Kažkodėl man atrodo, kad jie rinktųsi gyventi greta švaraus, nuolat tvarkomo ir tvarkingo tvenkinio, jei turėtų tokį pasirinkimą.

Tai ką daryti?

Reikia padaryti daug ką. Reikia nutraukti upės teršimą nevalytomis nuotekomis, surandant taip darančius, įrengiant centrinę kanalizacijos sistemą visuose gyvenvietėse greta Vokės ir jos intakų. Kadangi veikti reikia greitai, tai matyt Valstybė pati turi finansuoti tvenkinio išvalymą, bet kalbant apie ateitį ir apie kitus atvejus ateityje, reikia sukurti ilgalaikį tvarų sprendimą, numatantį finansavimą tiek užtvankų ardymui, jei jos neturi perspektyvos, tiek užtvankų ir tvenkinių priežiūrai. Čia net ne taip svarbu ar tai pavesti daryti hidroelektrinių operatoriams, ar Valstybei, išperkant užtvankas iš privataus verslo ir perimant visus eksploatavimo įsipareigojimus.

Hidroenergetikai savo ruožtu Aplinkos ministerijai šią savaitę pažadėjo parengti konkretų planą – kokių veiksmų galėtų imtis patys hidroelektrinių operatoriai, sumažinant neigiamą elektrinių įtaką upėms, žuvų migracijai. Tai yra – kur turėtų būti laikinai apribota elektros energijos gamyba žuvų neršto metu, kur reikėtų keisti turbinas į lanksčiau prisitaikančias prie kintamos gamybos, kur reikėtų įrengti žuvitakius, kur turėtų būti išvalyti tvenkiniai, o kur gal būt net reikėtų iš tiesų išardyti senas užtvankas, atstatant natūralią vagą. Ir kiek visa tai kainuotų. Ir tada galėtų prasidėti derybos kaip visą tai įgyvendinti, iš kur tam gauti lėšų. Bendradarbiaujant, o ne kariaujant tarpusavyje.

Tikiu, kad bus ieškoma tvaresnio sprendimo, nei tiesiog atimti privačią nuosavybę, išardyti prieš 90 metų pastatytą užtvanką ir visus teršalus, susikaupusius Grigiškių tvenkinyje, paleisti nutekėti į Nerį, vaidinant, kad taip mes išsprendėme problemą.

www.DELFI.lt
Turite teisinį klausimą?
Aiškiai ir konkrečiai aprašykite savo situaciją – jos teisinį vertinimą ir savo įžvalgas „Delfi Plius“ platformoje pateiks Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos nariai.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(22 žmonės įvertino)
3.8182

Vytenis Šimkus. Europa kol kas recesijos išvengė, tačiau ar ilgai?

Atslūgus įtampai energetikos rinkoje euro zonos ekonomika praėjusių metų pabaigoje tik per...

Raimondas Imbrasas. Medienos perdirbimo pramonė Lietuvoje: galimybių ir pavojų metai

Visa Europa, o kartu ir Lietuva, į 2023 metus įžengia su daug ekonomikos klausimų ir kur kas...

Simona Striževska. JAV ir Europos veiksmai dėl kovos su infliacija pradeda išsiskirti

Didžiausių pasaulio centrinių bankų atstovai jau renkasi į pirmąsias 2023-iųjų sesijas. Nors...

Mantas Andriuškevičius. Ar Kėdainių tilto istorija išjudins apkerpėjusią sistemą, o gal vis tik lauksime aukų?

Kėdainių tilto, per kurį dar tą pačią dieną turėjo vykti pats šalies Prezidentas, griūtis...

Indrė Genytė-Pikčienė. ECB ir vėl pakėlė bazines palūkanų normas ir tai dar ne pabaiga

Ketvirtadienį Europos centrinis bankas ( ECB ) pakėlė bazines palūkanų normas dar 50 bazinių...

Top naujienos

Gentvilas: skambutis tikriausiai buvo ne apie orą Čilėje iš valdančiųjų – raginimai atsakyti į klausimus (18)

Prieš ketvirtadienį Seime laukiantį išbandymą valdantiesiems, žibalo į ugnį įpylė žinia,...

Karas Ukrainoje. Zelenskis vyksta į JK: skelbiama, kad Sunakas turi gerų žinių prieš naują puolimą – karo tinklaraštininkų įspėjimas Rusijai (1)

Į atsargą išėjęs generolas leitenantas Benas Hodgesas , buvęs JAV kariuomenės Europoje vadas,...

Po konservatorės prisipažinimo – kalbos apie gresiančią apkaltą: ciniško melo grandinėlė vyniojasi (46)

Į savo melų pinkles įsipainioję valdantieji elgiasi lyg būtų aptemusio proto ir veiktų...

Estijos žvalgybos vadas: jei Ukraina pralaimės, laukia katastrofa

Estijos užsienio žvalgybos departamento vadovas Kaupo Rosinas davė išsamų interviu leidiniui...

Dingusio penkiolikmečio paieška Vilniuje – savanoriai eina naujais maršrutais ir tikrina seniau apžiūrėtas vietas (1)

Dingusi paauglio paieškos tęsiamos. Savanoriai informuoja, kad nuo 12 val. organizuojama koordinuota...

Pranas Šarpnickis

Rusija užgrobė JAV salą, kurioje gyvena 358 lokiai: nori pasidaryti karinę „žaidimų“ aikštelę (2)

Kai kurios salos būna strategiškai svarbios, kaip antai Gyvačių sala Juodojoje jūroje, iš kurios...

Mirė rusų sadistas Manguševas (8)

Sunkiai sužeistas į galvą mirė rusų sadistas Igoris Manguševas. Informacija apie tai pasirodė...

Už būstą vis dar permokame, bet turi gerų žinių dėl kainų: įperkamumas didės

Toliau augant būsto paskolų palūkanų normoms, trečiadienį Seimo Biudžeto ir finansų komitete...

Ašarų nesulaikęs Karalius: siurrealus jausmas

Po rekordinio metimo trečio kėlinio pabaigoje LeBronas Jamesas pakėlė rankas ir nukreipė akis...