Apie neribotus žmogiškuosius troškimus pasakojama jau senovės graikų mituose apie Gausybės ragą, Pandoros skrynią bei liaudies pasakoje apie senį ir auksinę žuvelę. Visos pasakos ir mitai apie neribotą gausą, kuri suteikia laimės iliuziją, baigiasi panašiai – prie suskilusios geldos. Net pačiuose geriausiuose dalykuose reikia balanso ir supratimo, kada sustoti.
Gebėjimasį viską pažiūrėti iš kelių pusių, pamatyti visa apimančią perspektyvą bei įvertinti ne tik saldaus rytojaus rezultatus, bet ir ilgalaikes pasekmes, yra išmintingo žmogaus bei būtina lyderio savybė. Mąstyti bent keliais žingsniais į priekį, įvertinti visus padarinius yra tai, ko iš valstybės politikos formuotojų tikisi ir atsakingo verslo lyderiai. Daugelis verslo atstovų savo kelyje matę ir šilto, ir šalto, yra veikę praktikoje, priimant sprendimus bei prisiėmę atsakomybę už tų sprendimų pasekmes. Jie žino, kaip kuriama pridėtinė vertė. Nepaneigsi – mūsų verslas jau yra pasiekęs tokią brandą, kai gali ir nori šia patirtimi dalintis su savo valstybe. Labiausiai išsivysčiusių, pirmaujančių pasaulio ekonomikų – Vokietijos, JAV, Švedijos, Šveicarijos ir kt. – politikai išmoko įsiklausyti į šių žmonių nuomonę, ją vertinti ir priimti atsakingai. Nes toks įsiklausymas ir sprendimų pasvėrimas beveik visada pasiteisina ilguoju laikotarpiu.
Drįstu teigti, kad Lietuvoje yra šiek tiek kitaip. Neretas verslo – pramonininkų, transportininkų, bankininkų ar prekybininkų – kvietimas įsiklausyti į vertę kuriančios bendruomenės atstovų nuomonę apie ilgalaikes priimamų sprendimų pasekmes lieka mažų mažiausiai neišgirstas, o pastaruoju metu vis dažniau dar ir demonizuojamas, kaltinant siaurų interesų gynimu ar dar kuo nors. Išdidžiai leižiama sau tarti: „lobistai mums nenurodinės“. Prisiminkime transportininkų įspėjimus dėl drastiškų pasekmių Lietuvos transporto sektoriui, kai įsigaliojo ES mobilumo paketas. Vežėjų asociacijos Linava duomenimis, savo veiklą už Lietuvos ribų jau iškėlė daugiau kaip 800 transporto ir logistikos įmonių, įregistravusios užsienyje virš 8000 vilkikų. O kur prekybininkų šauksmas tyruose dėl Lietuvos vartotojų Lenkijoje paliekamų milijardų? Mėsos perdirbėjų – dėl diskriminacinių konkurencijos sąlygų su turgaus prekiautojais? Bankininkų – dėl nepamatuojamos žalos šalies investiciniam klimatui, ištraukus iš kepurės vienkartinius ir praktiškai neprognozuojamus mokesčius? Pramonininkų – dėl nevienodų sąlygų atsinaujinti ir investuoti į pažangią gamybą, nes faktiškai regione likome sala, neturinčia tam skirtos atidėto reinvestuojamo pelno mokesčio lengvatos?
Sakysite, nėra ir neskauda? O turėtų. Deja, atrodo, kad skauda tik verslui, nes verslas mato, kiek milijardų eurų, neišnaudotų galimybių forma, valstybėje „eina pro šoną“. Kuriantys vertę žino, kad šalyje chroniškai vėluojanti imigracijos politika, auganti depopuliacija, švietimo bėdos ir neįsiklausymo į vienas kitą kultūra mums per 30 nepriklausomybės metų kainavo vietą pagal ekonominio išsivystymo lygį jei ne šalia Airijos, tai šalia Suomijos tikrai. Argi šių neva nematomų galimybių ignoravimas valstybei priimant sprendimus nėra neatsakingas? O gal jau esame pakankamai brandūs pradėti kelti ir atsakomybės už alternatyvius netekimus klausimus?
Akivaizdus tokių sprendimų pavyzdys yra minimalios mėnesinės algos (MMA) kėlimo klausimas. 2023 m. pradžioje MMA Lietuvoje buvo 51,4 proc. didesnė nei 2019 m. pradžioje ir tai yra pats didžiausiais MMA augimas visoje ES. Juk šiuo klausimu pralaimėjusių kaip ir nėra – valdantiesiems politikams rinkėjų karmos taškai, vyriausybei – papildomi mokesčiai nuo pakeltų algų, profsąjungoms – dar vienas jų veiklos prasmės įrodymas. Pralaimi gal tik gebėjimo diskutuoti, įsiklausyti bei susitarti kultūra, kuri yra vyraujanti brandžiose laisvo pasaulio bendruomenėse. Bet kultūra ir dar diskusijų yra „ant duonos netepamas dalykas“ – visiška smulkmena, neverta ir minėti...
Lengviau apkaltinti verslo atstovus godumu, socialine nejautra, neišmanumu bei, prisidengus hipsteriškomis neoekonomikos klišėmis, palinkėti tradiciniams verslams greičiau persiorientuoti ir tapti kosmoso technologijų, dirbtinio intelekto ar aukštosios inžinerijos vienaragiais. Juk net neslepiama, kad yra žinoma, jog pernelyg staigus ir su našumu prasilenkiantis MMA pakėlimas nusikaskaduoja per visų apie vidutinį atlyginimą gaunančiųjų lūkesčius, kas yra tiesioginė šalies (ne)konkurencingumo ir infliacijos dedamoji.
Taip sparčiai keliamas MMA veja iš Lietuvos žemesnės ir vidutinės pridėtinės vertės verslus. O juk tai galėtų būti natūralus perėjimo prie išmanesnės ekonomikos procesas, jeigu šiems verslams būtų suteiktos bent jau panašios sąlygos, kokias dėl talentų imigracijos, regioninės politikos, prieigos prie kapitalo, atidėto reinvestuojamo pelno mokesčio lengvatos technologiniam atsinaujinimui turi mūsų kaimynai, kad ir Lenkija. Jei turėtume tokias valstybės remiamas inovacijų, robotizacijos, automatizavimo mokymų ir praktinių demonstracijų programas, kokias turi Vokietija arba talentų ruošimą visų lygių mokyklose bei specializuotą dizaino universitetą kaip Suomija. Todėl nėra visai sąžininga, įgnoruojant šią prozišką realybę, priekaištauti, kad Lietuvos verslas per lėtai persiorientuoja aukštesnės pridėtinės vertės kūrimo link, nes dabartinėmis sąlygomis jis tiesiog neturi lygiaverčio potencialo ir doro šanso tą padaryti.
Šiuolaikinėje globalioje nestabilioje pokovidinėje ekonomikoje centriniai bankai ir šalių vyriausybės vis daugiau kišasi į ekonominius procesus ir, konkuruodamos tarpusavyje, gina savo nacionalinius interesus. Todėl labai svarbu, kad su tuo puodeliu košės būtų elgiamasi ypatingai atsakingai, sakingai ir toliaregiškai. Saiko ir išminties gylį pamatysime jau netrukus, nes ant sprendimų priėmėjų stalo atgulė mokesčių reformos paketas.
Svarstant šią reformą politikai negali žiūrėti siaurai, nes mokesčių sistema tai ne tik biudžeto balansas, bet ir Lietuvos verslo aplinkos vizitinė kortelė. Ši žinutė, kurią šalies valdantieji siunčia savo piliečiams ir globaliam verslui, ilguoju laikotarpiu yra kur kas svarbesnė: ar skatinsime iniciatyvą, verslumą, darbo vietų ir paklausių produktų kūrimą, ar nuolat socialiai premijuosime už neveiksnumą ir kūrybinį išsisukinėjimą. Ką pasėsime, tą ir pjausime.
Gerovę valstybėje suvokiame skirtingai. Vieniems tai kiekvienam piliečiui sukurtos vienodos sąlygos startuoti ir pasiekti bet kurias profesinio bei asmeninio tobulėjimo aukštumas, kitiems – gerovė valstybėje yra tolygu dar nevisai pamirštam kalambūrui: „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“. Kitaip tariant tai pasirinkimo filosofija; ar tvariau yra išmokyti piliečius naudotis meškere, ar nuolat dalinti žuvį. Įvardinkime aiškiai – ne vienas pasiūlytas mokesčių pakeitimas priešina visuomenę tarpusavyje, baudžiant aktyviąją, pridėtinę vertę kuriančią visuomenės dalį, kartu tarsi skatinant pasitenkinimą tiems, kurie tuoj tuoj gaus saldžiosios manos.
Vis kalbame, kad reikalinga stipri vidurinė klasė, kuri yra išsivysčiusios ekonomikos pagrindas.Tačiau kaip siūlymas mūsų jaunoje rinkos ekonomikoje apmokestinti dovanojimą artimiems asmenims ar aukštesnes nei 60 VDU, t.y. apie 100 tūkst. eurų pajamas per metus gaunančius, siejasi su šiuo tikslu?
Pasiūlytas Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) skaičiavimo metodas baudžia Lietuvos talentus, investuojančius ir kuriančius Lietuvoje, o jie yra Lietuvos ateities ekonomikos variklis. Siūlomas GPM apmokestinimas – tai progresiniai mokesčiai, paliesiantys ateityje kiekvieną labiau nei įsivaizduojama šiandien, nes yra siūloma apmokestinant sumuoti ne tik visas metines asmens darbo pajamas, bet ir pajamas iš santaupų prieaugio – palūkanas, turto pardavimo pajamas, nuomą, dividendus ir kt.
Liekame akli ir kurti tarptautinių organizacijų bei verslo raginimams mažinti darbo pajamų apmokestinimą. Nesprendžiame šia reforma ir Sodros įmokų „lubų“, kurios yra vienos aukščiausių ES, problemos. Mūsų geriausi ir reikalingiausi jaunieji specialistai moka neadekvačiai didelius sveikatos, nedarbo ar senatvės pensijų mokesčius. Deja, susirgę ar išėję tėvystės/motinystės atostogų susiduria ir su išmokų „lubų“ realybe, nes jos mūsų valstybėje yra bene tris kartus žemesnės nei įmokų „lubos“. Ši realybė nė iš tolo neprilygsta jų pragyvenimo lygiui ir veikia demotyvuojančiai. Kokią žinią jiems siunčiame šiuo nestabiliu ekonominiu laikotarpiu?
Tokių taisytinų dedamųjų mokesčių pakete yra daug. Verslo atstovai ir ekonomistai apie juos kalbėjo imitacinėje mokesčių darbo grupėje, kur visi, aukoję savo laiką, deja, buvome tik statistai demokratijos spektaklyje. Kėlėme šiuos klausimus ir paskelbus mokesčių reformos projektą. Ar buvome išgirsti? Kol kas ne.
Puodelis su koše verda ir jau įkaitęs iki raudonumo... Ar šį kartą verslas gebės praryti visą siūlomą viralą? Ar užteks brandos ir atsakomybės sprendimų priėmėjams pasimokyti iš liaudies išminties, kuo, galų gale, baigiasi puikybė bei saiko nebuvimas? Jei taip, žiūrėk sugrįš ir atminties malonė burtažodžiu „Puodeli, nebevirk“.
