Kartu atsirado ir mitų: vieni nuogąstavo, kad visoje Europos Sąjungoje turėsime vienodus minimalius atlyginimus, kiti buvo kažką girdėję apie konkretų MMA slenkstį. Vis dėlto, ši direktyva nei apie pirma, nei apie antra – ja siekiama apibrėžti bendrus kriterijus.
Europos Komisija direktyvoje išskiria keturis elementus, kurie turėtų būti įtraukti į nacionalinius kriterijus nustatant minimalų atlyginimą. Siūloma atsižvelgti į darbo užmokesčio perkamąją galią, bendrą bruto darbo užmokesčio lygį bei jo pasiskirstymą, darbo užmokesčio augimo greitį ir darbo našumo pokyčius.
Atsižvelgus į šiuos kriterijus, darbo užmokestis, pasak Europos Komisijos, galėtų būti laikomas adekvačiu. Šalis galėtų naudoti ir kitus elementus, jei mano, kad juos reikia taikyti – tokiu būdu išsaugoma valstybių narių prerogatyva nustatyti arba toliau taikyti palankesnes nuostatas darbuotojams. Vadinasi, Lietuvai nauji Direktyvos įpareigojimai kalbant apie kriterijus, anot Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, būtų tik perkamosios galios, kaip rodiklio nustatant MMA, įvedimas.
Direktyvoje kalbama apie adekvatų atlyginimą, kas savaime neįpareigoja šalių narių minimalaus atlyginimo didinti ar mažinti. Siekiama užtikrinti, kad Europos Sąjungos darbuotojai būtų apsaugoti deramu minimaliuoju darbo užmokesčiu, sudarančiu galimybes oriai gyventi šalyje, kurioje jie dirba.
Taigi mitas yra tai, kad Europos Komisija liepia „prisirišti“ prie konkretaus MMA ir vidutinio atlyginimo ar atlyginimų medianos šalyje santykio. Direktyvos preambulėje paminimi tarptautiniu mastu dažnai naudojami rodikliai, kuriais nurodomos konkrečios reikšmės.
Vis dėlto, konkreti MMA kaip procentinė išraiška nuo vidutinio darbo užmokesčio (VDU) ar atlyginimų medianos minima tik kaip pavyzdys verčių, į kurias turėtų atsižvelgti trišalė taryba. Tai reiškia, kad Lietuva galėtų likti prie šiuo metu Trišalės tarybos priimto sprendimo, kad minimalus atlyginimas neturi būti mažesnis kaip 45 proc. ir didesnis kaip 50 proc. nuo VDU.
Direktyvos nuostatos leistų taikyti skirtingus minimaliojo darbo užmokesčio tarifus konkrečioms darbuotojų grupėms. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tokie svyravimai būtų proporcingi, logiškai pagrįsti bei priimami konsultuojantis su socialiniais partneriais. Tai jokiu būdu nereikštų, kad valstybė yra įpareigojama diferencijuoti MMA, tačiau tokiu būdu primenama, kad tai galėtų būti vienas iš būdų minimalų atlyginimą padaryti kuo artimesnį realiai rinkos vertei.
Taigi, kaip buvo Trišalė taryba, taip ji ir lieka kaip patariamoji institucija Vyriausybei nustatant minimalų atlyginimą, ir Lietuvai tvarkos aukštyn kojom versti nereikės. Didžiausias galvos skausmas bus kaip pritaikyti atlyginimų perkamosios galios ir darbo našumo kriterijus, bet šių elementų iš viršaus Europos Komisija taip pat nenuleis. Todėl kalbant apie Direktyvą dėl adekvataus minimalaus atlyginimo, reikėtų kalbėti apie kriterijus ir jų pritaikymą, o ne apie konkrečius MMA dydžius, nes Direktyva nei rašo apie tai, nei įpareigoja.
