Pasaulinės kultūros paveldo tendencijos krypsta į siekį pritaikyti paveldą dabartinėms reikmėms, rasti funkcionalius sprendimus, tinkančius bendruomenėms, verslui ir kartu atskleidžiančioms objektų istorinę vertę. Mes tikrai turime gerų pavyzdžių, bet keli šaukštai (gal tiksliau – samčiai) deguto mūsų paveldo politiką paverčia biurokratinių žaidimų aikštele.
Praėjusiais metais Europos Tarybos Ministrų Komitetas priėmė rekomendacijas valstybėms narėms dėl Europos kultūros paveldo strategijos XXI amžiuje. Dokumentas, nors yra rekomendacinio pobūdžio, atskleidžia tendencijas ir gerąsias praktikas kultūros paveldo srityje. Strategijos pratarmėje labai taikliai nurodyta kryptis, kuria juda Europa: „XXI a. pradžioje klausiama ne „kodėl“ ir „kaip“ turėtume saugoti, restauruoti ar puoselėti mūsų paveldą, bet „kieno labui“ mes tai darome.“
Labai svarbu, kad visuomenė jaustų, jog tas paveldo išsaugojimas yra ne šiaip dar vieno muziejaus įrengimas, į kurį per prievartą bus suvesti mokinukai, o jos dalis, kuri tai visuomenei yra naudinga ir reikalinga, nes jai sukuria papildomas dvasines ir materialines vertes.
Europos kultūros paveldo strategija grįsta trimis komponentais. „Socialinis“ komponentas pasitelkia paveldo vertybes įvairovės skatinimui, paveldo bendruomenių įgalinimui ir dalyvaujamajam valdymui. „Teritorinės ir ekonominės plėtros“ komponentas siekia sustiprinti paveldo indėlį į tvarią plėtrą, grįstą vietos ištekliais, turizmu ir užimtumu. „Žinių ir mokymosi“ komponentas per paveldo prizmę sutelkia dėmesį į švietimo, tyrimų ir visą gyvenimą trunkančio ruošimo probleminius klausimus, kuriant paveldo žinių centrus ir paveldo amatų ir profesijų mokymo centrus su tinkamomis mokymo, ruošimo ir tyrimų programomis.
Atsižvelgiant į rekomendacijas, kultūros paveldo propagavimo ir išsaugojimo projektuose Lietuvoje aš ypač pasigendu viešosios ir privačios partnerystės (angl. „public and private partership“, PPP), skatinimo.
Privatus sektorius galėtų būti ne tik finansus investuojantis subjektas, tačiau tapti ir paveldo saugotoju, nes jo investicijos moraline ir finansine prasme atsipirktų tik tausojamame paveldo objekte. Drauge projektas nebūtų savitikslis – privatūs asmenys galėtų padėti surasti geriausius ekonominio panaudojimo būdus.
Ekonominiai paveldo aspektai aptariami ir kitose strategijos rekomendacijose, pvz., propaguoti kultūros paveldą kaip išteklių ir palengvinti finansines investicijas, remti ir propaguoti paveldo sektorių kaip priemonę kurti naujas darbo vietas ir plėsti verslo galimybes ar skatinti paveldo įveiklinimą bei tradicinių žinių ir praktinių įgūdžių naudojimą. Strategijoje pateikiami ir realūs pavyzdžiai, kur kultūros paveldas sukūrė pridėtines vertes bendruomenėms ir visuomenei.
Iš diskusijų savivaldybėse pastebiu, kad vietos valdžia dažniausiai turi didelį norą įveiklinti kultūros paveldo objektus, kurie ilgą laiką stovi apleisti ir tampa bendruomenės nepasitenkinimo priežastimi. Tačiau noras keistis ir ieškoti sprendimų dažnai paskęsta biurokratinėse pinklėse, kur vietos valdžia mato galimybes investuoti, o centrinės valdžios biurokratai primetinėja taisykles ir ieško įvairiausių kabliukų, kurie tas investicijas stabdo.
