Abejonių nėra – seni, taršūs ir nesaugūs automobiliai yra probleminė sritis, kurią būtina „remontuoti“. Tačiau dabar svarstomi instrumentai nebūtinai duos tokį rezultatą, kokio tikimasi. Numatyta kompensacija ir taršos mokestis, panašu, pagrindinės problemos – seno automobilių parko mūsų šalyje – neišspręs.
„Regitros“ duomenimis, vidutinis Lietuvos keliais riedančių lengvųjų automobilių (M1 klasės) amžius siekia 14,4 metų. Ir, nors kas mėnesį naujai įregistruotų lengvųjų automobilių parkas pasipildo bene keliomis dešimtimis tūkstančių automobilių, vos penktadalis jų – naujos.
Pirmieji sprendimai jau pakeliui – numatyta 1 tūkst. eurų kompensacija priduodant seną ir perkant naujesnį, mažiau taršų automobilį. Tiesa, garsiai skambantys pažadai kelia abejonių.
Kompensacijos galės prašyti žmogus, nustatyta tvarka pridavęs turimą automobilį sunaikinti ir gavęs eksploatuoti netinkamos transporto priemonės sunaikinimo pažymėjimą. Šioje vietoje lieka klausimas – orientuotis reikėtų į taršos mažinimą ar į automobilius, kurie jau turi būti sunaikinti? Gal visgi motyvacija turėtų būti skirta ne tik „laužams“, kuriais didelių atstumų miestuose paprastai jau nevažinėjama, o į daug mieste važinėjančius vairuotojus, kurie pirktų naujesnį ir mažiau taršų automobilį.
Svarstomas taršos mokestis irgi su nemažai nežinomųjų. Iš jau paskelbtų planuojamų mokesčių dydžių matyti, kad planuojamas labiau simbolinis ir vienkartinis mokestis. Nors automobilis juk aplinką terš mažiausiai 5–7 metus.
Sprendžiant apmokestinimo mechanizmą, vienas iš papildomų kriterijų galėtų būti ir automobilio amžius. Pavyzdžiui, apmokestinti senesnių negu 8–10 metų automobilių sandorius, atitinkamai nustatyti registracijos, techninių apžiūrų kainas. Dydžiai, žinoma, turėtų būti paremti išsamesniais skaičiavimais. Tokiu būdu turėtume saugesnį transportą, mažesnę taršą ir papildomų lėšų socialiniams poreikiams.
Be kita ko, ir mažesnį šešėlį. Ne paslaptis, kad senesnių automobilių pardavimo sandoriai neretai įkainojami mažesne, negu reali rinkos kaina, verte.
Aišku, kiekvienas sprendimas, ypač susijęs su mokesčiais, visada turės besipriešinančių. Jau galima išgirsti, kad automobilio taršos mokestis yra neteisingas, o pirkti brangesnį automobilį nėra lėšų. Visgi tokie teiginiai dažnai nėra pagrįsti ir ne tik dėl to, kad už atsakingą požiūrį į aplinką esame atsakingi visi.
Senų automobilių dominavimas keliuose neabejotinai reiškia ne tik didesnę aplinkos taršą, bet ir mažesnį saugumą, brangesnę eksploataciją, priežiūrą, prastesnes galimybes parduoti automobilį po kelerių metų.
Automobilių parko atnaujinimas atneštų visapusės naudos tiek aplinkai, tiek vairuotojams. Ir jeigu toks supratimas būtų, nereikėtų mokesčių. Bet jeigu jie kartu su motyvacine sistema paskatins proveržį – kodėl gi ne. Žinoma, mokestis turi būti pagrįstas ir aiškus, o surinktos lėšos panaudotos valstybės gerovei stiprinti.
